PROFESORIUS: PRIIMTI PABĖGĖLIUS – LIETUVOS PAREIGA

Lietuva yra pasirengusi rūpintis pabėgėliais ir, būdama ES nare, privalo tą daryti – dabar jų skaičius šalyje yra labai sumažėjęs, o pabėgėlių centruose teikiamos sąlygos jiems yra palankios, sako Vytauto Didžiojo universiteto profesorius, Socialinės antropologijos centro vadovas Vytis Čiubrinskas.

Lietuva yra pasirengusi rūpintis pabėgėliais ir, būdama ES nare, privalo tą daryti – dabar jų skaičius šalyje yra labai sumažėjęs, o pabėgėlių centruose teikiamos sąlygos jiems yra palankios, sako Vytauto Didžiojo universiteto profesorius, Socialinės antropologijos centro vadovas Vytis Čiubrinskas.

Dalintis atsakomybe

Pasak profesoriaus, šalyje ažiotažą sukėlusią pabėgėlių problemą reikėtų spręsti visiems kartu, dalinantis atsakomybe su kitomis ES narėmis.

„Jei gauname išmokas, paramą, tai turime prisiimti ir įsipareigojimus. Aišku, yra klausimų dėl pabėgėlių kiekio. Bet, sprendžiant iš kai kurių faktų, dabar Lietuvoje jų labai sumažėję, o sąlygas tam turime pakankamas. Esame pasirengę ir turime pareigą. Be to, lietuviai irgi tais keliais ėjo – prisiminkime pabėgėlius nuo komunizmo, kurie telkėsi Vakarų Europoje, Vokietijoje Antrojo pasaulinio karo pabaigoje“, – teigia V. Čiubrinskas.

Prieglobsčio ieškančių užsieniečių priimti nenorintys lietuviai turėtų prisiminti, kad jų argumentai turi dvi medalio puses – jei laikoma, kad jie taps našta, bus veltėdžiai ir pašalpininkai, tuomet ir mūsų tautiečiams užsienyje galioja tas pats vertinimas. Profesorius primena, kad Lietuva yra migracinė šalis – patys turime šimtus tūkstančių emigrantų ir tikimės gerų sąlygų užsienyje. Lygiai taip pat turėtume ir šiuos žmones matyti nebūtinai tik kaip norinčius pašalpų ir gerbūvio, bet ir laikyti, kad jie turi teisę į orumą, visapusišką žmogaus teisių užtikrinimą – tai ne eiliniai migrantai, ieškantys, kur geriau, o besigelbėjantys, priverstiniai migrantai.

Primena A. Hitlerį

„Esame santykinai nedaugiakultūrė šalis, mūsų visuomenė labai vienoviška, todėl tas žvilgsnis į kitokius yra su baime, su atsarga. Anksčiau buvo daugiau akcentuojami klasiniai skirtumai, šiandien – kultūriniai. Pavyzdžiui, kitokia gyvenimo būdo arba lyčių santykių kultūra kartais yra sunkiai toleruojama, lietuviams stinga antropologinio mąstymo, daugiakultūriškumo supratimo, šis barjeras vis dar neįveiktas. Prisiminkime sovietmetį arba fiurerį: „Kam mums jų reikia, uždarykim, ištremkim“, kaip buvo daroma su neįgaliaisiais ar seksualinėmis bei tam tikromis etninėmis mažumomis arba elitu – argi ne panašus mąstymas?“ – sako antropologas.

Kartais gana sunkiai su kitokių kultūrų žmonėmis sutaria valstybinės institucijos. Profesorius pacitavo Daivos Bartušienės daktaro disertaciją, kurioje analizuota Lietuvoje prieglobstį gavusių užsieniečių sveikatos priežiūros problematika – ten tyrėja atskleidė juntamą didelį Lietuvos medicinos institucijų nesupratimą, kaip aptarnauti kitokių kultūrų atstovus.

Žinoma, tai nėra tik Lietuvai būdinga problema. Anot V. Čiubrinsko, bene skaudžiausiai ES ją jaučia Italija, kuri nepajėgia susitvarkyti su pabėgėlių srautu – trūksta ne tik finansinių, bet ir žmogiškųjų išteklių, supratimo, o patys atvykusieji taip pat šio vakarietiško pasaulio normų nesupranta.

„Tapsime turtingesni"

Tačiau pabėgėlių integracija yra nebūtinai našta – ypač kalbant apie daugiakultūriškumo supratimą, kuris šiuolaikiniame pasaulyje tampa vis svarbesnis ir neišvengiamas.

„Manau, kad kai kitomis spalvomis pamatysime kitų spalvų ir manierų žmones, nuo to tapsime turtingesni“, – tvirtina antropologas. Jo nuomone, nors nepritariantieji pranašauja augantį nusikalstamumą ar nepageidaujamas santuokas, tačiau būdami pasauliui atviri šio susidūrimo su kitomis kultūromis negalime atstumti, o tikslios naudos negalime įvardyti vien skaičiais.

Kaip bebūtų, profesorius pripažįsta, kad pabėgėlių klausimas liečia kultūrinius, bendravimo, santykių skirtumus, todėl vien teisinių sprendimų nepakanka.

„Kultūrų susidūrimai globaliame pasaulyje – sudėtingas klausimas. Reikia sudėtinių pajėgų norint įveikti kartais kardinalų nesupratimą, pavyzdžiui, tarp islamiškojo šariato ir vakarietiško teisingumo ar padorumo supratimo. Čia padėtų socialinių mokslų – socialinės antropologijos, socialinės politikos,  socialinio darbo, sociologijos – ir kiti specialistai“, – pabrėžia V. Čiubrinskas.

Atvirumas, nepametant savo šaknų

Išugdytas tarpkultūrinis supratimas padeda suprasti, kad globalizacija nereiškia vienodėjimo – priešingai, vietiniai kultūros dalykai tampa vis labiau globaliai prieinami.

„Identitetas nebūtinai tik kosmopolitėja, bet ir sujungia vietiškumą ir globalumą. Kaip jie sujungiami? Nepamesdami savo šaknų, vertindami savo savastį, galime pažinti kitus su kitomis patirtimis ir šaknimis. Būtent atvirumas joms man atrodo labai svarbus. Toks kosmopolitizmas, nepametant savo šaknų, ypač gerai matosi Lietuvos išeivijoje, taip pat tautinėse mažumose, pavyzdžiui, Lietuvos rusų bendruomenėje, kuri išsaugo ne tik atvirumą ES, bet ir rusiškos kultūros, identiteto dėmenį“, – pasakoja VDU profesorius.

Kalbėdamas apie teigiamas tokio dvejopo mąstymo apraiškas tarp mūsų tautiečių, V. Čiubrinskas paminėjo projektą „Globali Lietuva“, kuris skatina lietuvių kilmės žmones prisidėti prie šalies gerovės kūrimo, stiprinti užsienio lietuvių bendruomenes, įgyvendinti valstybei reikšmingus projektus.