Kaip apsaugoti savo vaikus, pakomentavo vaikų ir paauglių psichiatras Linas Slušnys.

– Kas vasarą su mūsų jaunimu vyksta kitaip? Kokios tendencijos?

– Didelių, dramatiškų pokyčių nėra, bet yra ir gerų, ir blogų žinių. Geros žinios yra tos, kad sumažėjo streso – baigėsi egzaminai, mokslai. Stresinių faktorių eiti mokytis ir eiti į mokyklą sumažėja. Iš tiesų, net jeigu emocijos yra labilesnės, tai tvarkomasi su jomis visai neblogai – artimieji padeda. Bet pradingo daug akių, kurios mato vaiką. Paprastai mato kažkas iš draugų, mokytojų, bet jos išnyko. Jie atsidūrė erdvėse, dažnai ne vienas ir ne du, o jų daug, jie atsiranda tarp draugų, kurie kartais neaišku nei ką turi, nei kuo jie užsiima, ir jie pradeda ieškoti įdomių dalykų.

Dažnai net Lietuvoje suaugusieji žiūri, kad veipinimas nieko nereiškia. Bet tikrai jau žinau, kad mes, medikai, beveik jau skelbiame aliarmą, kad fentaniliai ir karfentaniliai yra Lietuvoje, ir jie sėkmingai užtaisomi į veipinimo aparatus. Kai kas nors galvoja, kad veipinimo aparatas yra nekaltas įrankis ir geresnis kuo nors už cigaretę, tai šiandien jau tenka tai paneigti ir pasakyti, kad tai yra mirtinas įrankis.

M. Ambrazo / ELTOS nuotr.

– Paminėjote sumažėjusį stresą. Bet ar tai yra vienas tų faktorių, dėl kurių jaunimas eksperimentuoja ir nori išbandyti stipresnius narkotikus? Kas dar lemia? Noras pasirodyti, gal?

– Lemia labai daug dalykų, kaip ir mokslo metų eigoje. Tik šalia yra daug sudedamųjų. Pavyzdžiui, reikia eiti į mokyklą, dar kažkas mato, negali, draudimų zonos yra didelės ir gana plačios. Dėl to galbūt išvengia, bet kai ateina vasara, tada jauni žmonės susitinka ir kampučiuose ima kažką veikti. Jie sugalvoja, kur įsigyti, kaip pabandyti, nes kažkam patiko, tiko, buvo visai gerai, bando pajuokauti ir panašiai. Kadangi jie net nesuvokia, ką deda į savo aparatus, toks praleidimo laisvalaikis kartais tampa pavojingas ir grėsmingas net gyvybei.

Ir tai nėra tik LSMU klinikose. Bet tas pats yra, jei paimsite toksikologus, vaikų psichiatrus, reanimatologus – visi jau susiduriame su šiais preparatais. Tik kai tas žmogus pas tave yra, nepuoli į eterį sakyti, kad radome – jis galuojasi arba jau išgelbėjome, nes tai yra pacientas. Bet tai yra realybė mūsų darbe ir galiu pasakyti, kad kada net savo kolegoms sakiau – tai, kas vyksta dabar Lietuvoje, įžvelgiu kaip grėsmę nacionaliniam saugumui. Supraskime vieną dalyką – šie fentaniliai, karfentaniliai, jeigu paimsime heroiną, kuris veikia panašiai, tai jiems priklausomybė vystosi n kartų greičiau. Faktiškai užtenka vieno karto pabandyti.

Kitas dalykas – jie veikia tūkstančius kartų stipriau nei heroinas. Įsivaizduokite, mano karta, kuri žino, kas yra heroinas – šiandien dienai jo praktiškai neberasite, nes tai jau „old school“ ir jo nebėra. Vietoje to – fentaniliai, kurių negalime visų net susekti. Vienintelis kelias – vaikams aiškinti, kad negali nieko iš šalies dėti, vartoti, nes net nežinai kas ten.

O kaip sakau, tie galvažudžiai, kurie parduoda šiuos daiktus, jie irgi nesistengia per daug aiškinti – jų tikslas yra pripratinti.

– Atsakingi jie nesijaučia?

– Tikrai ne, nes tai nėra ta grupė žmonių.

– Kaip medikai atskiria, nuo ko atvežtas jaunuolis yra apsvaigęs, ir kokių priemonių imtis? Juk kai kuriuos narkotikus labai sunku nustatyti.

– Pirmiausia, nori nenori, yra tam tikrų simptomų visuma. Jeigu karfentaniliai ar fentaniliai – tai atsiranda ekstrapiramidiniai reiškiniai: ima sukti rankas, galvą, akys laksto ir visa kita. Kai apsinuodijimai būna kitokiais preparatais – tai požymiai būna kitokie. Pavyzdžiui, labiau apsnūdęs ar dar kažkas vyksta – dažniausiai matai. Būna, kai kada pasisako, kai kada nepasisako pats vaikas, nors dažniausiai veipinimo atvejais iš karto nepasisako, apie ką eina kalba, nes makaronus kabina apie tai, kad nieko nedarė, net neveipino, vos ne vandens išgėrė – ir tokių istorijų, nors matai, kad jau blogai yra. Simptomų visuma – kuo dramatiškiau vystosi, tuo greičiau gali pamatyti. Bet pirmiausia – tai rodo šlapimo tyrimai.

Jeigu yra vartojimas – tai yra šlapimo tyrimai. Ir, žinoma, visada rodytų kraujo tyrimai. Bet jei jau vėlesniame etape – tam reikėtų, kad dirbtų laboratorijos. Ne visi turi šias laboratorijas.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Ką daryti tėvams? Neleidžiant būti su draugais gali gautis priešingai. O laisvai elgtis – irgi negerai.

– Manau, kad ne apie griežtumą kalbame. Turėtume kalbėtis apie pasekmes ir kaip taip gali atsitikti. Pirma dalis – abėcėlė labai paprasta: reikia žinoti, kur eina ir su kuo bendrauja. Daugiau mažiau – ar galime pasitikėti ir ar draugų ratas patikimas. Jeigu patikimas – tai tegul eina, tegul bendrauja. Tame nėra jokios problemos, bet tėvai turi domėtis vaiko aplinka, turi žinoti, ką veiks, turi būti nustatytos ribos – kada grįš, kad jaustųsi saugūs tėvai. Vasarą galima grįžti ir vėliau. Paaugliui nesakau, kad įkalta į akmenį, jog jis turi grįžti 22 val. – draugai kartais būna. Bet ką tu veiki iki 24 val. ir kuo užsiimi? Kartais gatvėje būna festivaliai, gatvės muzikos – tai tegul būna, bet žinau ir pasitikiu savo vaiku, kad jis nieko nedarys.

Ir reikia paaiškinti vieną dalyką: vienas pasitikėjimo numušimas jam įdės metams kažkokių apribojimų, tėvai juo nebegalės pasitikėti.

Tėvų vienintelis kelias – aiškinti, kiek yra pavojų toje gatvėje. Kiek yra nedraugiškų ir tikrai norinčių pakenkti kaip žmogui. Ir kad savo gyvenime tikrai turėtum problemų. Ir kas po to? Kas iš to gaunasi? Kokios pasekmės iš to kyla? Visa tai reikia padaryti tėvams.