Ukrainos tragedijos akivaizdoje – neįtikėtinas lietuvių susitelkimas ir vienybė. Koks fenomenas mus ištiko, kaip nepervargti ir dorotis su nerimu, domisi LNK.

Vilniaus miesto Psichikos centro direktorius Martynas Marcinkevičius aiškino, kad jausti įtampą, stresą dėl Ukrainoje vykstančio karo – normalu.

„Norėčiau pabrėžti, kad toks mūsų reagavimas yra labai natūralus, tai yra sveikos psichikos požymis. Kada vyksta tokie esminiai lūžiai pasaulio, ypač Europos istorijoje, tai natūralu, kad mes labai reaguojame į tai asmeniškai. Vienas dalykas, tai liečia mūsų pamatinius jausmus, tokius kaip saugumo jausmą. Prie to dar prisideda ir tai, kad Ukrainai per pastaruosius aštuonerius metus Lietuva labai daug dėmesio skyrė, palaikė nepriklausomą Ukrainą ne tik žodžiais, bet ir darbais. Tas dar labiau suasmenina mūsų reagavimą“, – aiškino M. Marcinkevičius.

Ukrainos tragedijos akivaizdoje įvyko ir neįtikėtinas lietuvių susitelkimas – daugybė gyventojų įvairiose miestuose aukojo savo drabužius, daiktus ir pinigus nuo karo nukentėjusiems ukrainiečiams.

„Tai – labai geras fenomenas. Iš tiesų, kiekvienos kritinės situacijos pradžioje yra susikaupimo fazė, vieningumo fazė. Tą mes matėme ir per pandemijos pradžią, kada pirmojo karantino metu nebuvo protestuojančių, nebuvo pykstančių ant valdžios – visi labai vieningai susiėmė, susitvarkė ir kažką darė naudingo. Tie, kas kažką daro, elgiasi labai gerai savo psichinės sveikatos atžvilgiu, nes tos emocijos kyla visiems – kyla ir teigiamos emocijos, noras padėti, ir nerimas dėl ateities. Kaip visada, jei mes neišliesime tų emocijų, jos pradės mus griaužti iš vidaus. Tačiau išlieti jas galima dviem būdais: galima išlieti pozityviuoju būtų, būtent renkant pagalbą, einant į įvairias palaikymo akcijas. Lieka negatyvus būdas – pykti ant valdžios rašyti visokias smerkiančias žinutes“, – sakė M. Marcinkevičius.

Visas reportažas – LNK vaizdo įraše:

Yra dalis žmonių, kurie gali švilpti per Sausio 13-ąją, kai yra pagerbiami mūsų žuvusieji, gali pykti ant rusakalbių žmonių, nors didelė dalis tų pačių Ukrainos žmonių yra rusakalbiai.

„Yra dalis žmonių, kurie gali švilpti per Sausio 13-ąją, kai yra pagerbiami mūsų žuvusieji, gali pykti ant rusakalbių žmonių, nors didelė dalis tų pačių Ukrainos žmonių yra rusakalbiai. Galų gale, rusakalbiai, kurie žūsta iš Rusijos pusės, labai daugelis yra niekuo nekalti, nes tuos vaikus pasiuntė, niekas jų net neklausė, jie net nežinojo, kur važiuoja. Tas pyktis tikrai nėra tikslinis – tie žmonės pyktų ant bet ko. Tai rodo jų pačių blogą dvasinę būseną, nes pyktis yra neigiama emocija, ji dažniausiai yra susijusi su bejėgiškumu. Žmonės, kurie savo gyvenime kažko nesusitvarko, dėl to pyksta ant savęs, bet bando tą pykti išlieti ant kitų“, – šnekėjo Vilniaus miesto Psichikos centro direktorius.

Jis aptarė šių dienų žmonių savijautą, paaiškino, kaip elgtis ir į ką derėtų atkreipti dėmesį.

„Pirmiausia reikėtų nebijoti veikti, nes bet kuriuo atveju emocijos mums kyla, mes niekaip protu negalime suvokti, kad nieko negalime pakeisti. Aš visus raginu tas emocijas išlieti gerąja prasme – kažkuo padedant, bent jau palaikymu, akcijomis ir pan., priimant pabėgėliams – nebūtinai suteikiant jiems butą. Tiems pabėgėliams, kurie labai greitai plūstels į Lietuvą, jiems reikės visko“, – kalbėjo jis.

„Kaip ir pandemijos atveju – šiuo atveju yra pirminė reakcija, į bet kurią grėsmingą sau situaciją mes reaguojame panašiai. Pirminė reakcija trunka kokią savaitę ar dešimt dienų. Mes turėsime daug adrenalino, nerimo, noro veikti ir prastesnį miegą – tai natūralu. Tas turėtų slopti, manau, mes truputį rimsim“, – vylėsi M. Marcinkevičius.