ISTORIJA

Sąjūdis buvo nepakartojama Lietuvos žmonių būsena

Karaliaus Mindaugo karūnavimo dieną – liepos 6-ąją sukanka 15 metų Klaipėdos Sąjūdžiui. Jau paaugo ištisa žmonių karta, kuriems audringi ir permainingi 1988-1990 metų Lietuvos įvykiai – arba tuščias garsas, arba, geriausiu atveju, tėvų pasakojimai apie lemtingus šalies istorinius įvykius. Ką jaučia, ką labiausiai prisimena aktyviausi tų dienų sąjūdininkai? Kaip šiandien atrodo šalies istorijos stebuklas – Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis, atvedęs šalį į nepriklausomybę, pradėjęs šiuolaikinę europietiškos Lietuvos istoriją?

Nijolė Laužikienė, Klaipėdos savivaldybės Kultūros skyriaus vedėja, apie pusantrų metų buvusi Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Klaipėdos skyriaus atsakingoji sekretorė:

- Su buvusiais Sąjūdžio žmonėmis ilgiems metams išliko nenusakomas dvasinis ryšys. Sąjūdžio laikas – tai metas, kai susitikau ir susipažinau su daugybe žmonių. Nors jau daug vandens nutekėjo nuo tų dienų, tačiau su Sąjūdžio žmonėmis iki šiol sieja reikšmingi dvasiniai ryšiai. Dabar atsirado žmonių, kurie skeptiškai vertina Sąjūdį, jiems tarytum gėda prisiminti Atgimimo laiką, tačiau verta tik stebėtis panašiais vertinimais: argi čia kaltas Sąjūdis? Jis buvo visos tautos gyvenimo būdas. Tiesa, dalis Sąjūdžio žmonių įvairiais būdais susikompromitavo, jie nuėjo nuo viešumo arenos, tačiau argi dėl to reikia kaltinti visą Sąjūdį, visus tėvynei atsidavusius žmones?

Kai Sąjūdis kovojo – tiesa, keista detalė: kurį laiką mes net tiksliai nežinojome, už ką kovojame, - visi buvome vieningi. Iš pradžių mums reikšmingos atrodė net ir mažos pergalės prieš totalitarinę sistemą: iškovojome savo himną, tautinę vėliavą, laisvą žodį, tačiau neilgai trukus prasidėjo kova dėl valdžios. Šiandien man atrodo, kad esminis Sąjūdžio lūžis įvyko pasibaigus rinkimams į tada vadinamąsias vietines tarybas, dabartines savivaldybes. Gal tada Sąjūdis ir turėjo garbingai nutraukti savo veiklą, nes savo istorinę misiją jis įvykdė. Tačiau dalis žmonių manė (ir dabar mano), kad Sąjūdis turi tęstis. Dabar toks mąstymas tik papildomai skaldo mus, mes nerandame bendros kalbos, nesutariame, pykstamės, kuriame savo partijas. Esu tikra, kad Sąjūdžiui iškovojus politinę valdžią, jo istorinė misija turėjo būti baigta.

Naudodamasi proga noriu pakviesti visus sąjūdininkus liepos 6 dieną į susitikimą. 15 val. Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje (Didžioji Vandens g. 6) bus atidaryta paroda “Klaipėdos sąjūdis: veidai ir vaizdai”, 16 val. prie Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Klaipėdos būstinės (Vežėjų g. 4) bus atidengta atminimo lenta, o 16.30 val. - sąjūdininkų susitikimas-vakaronė Etnokultūros centro kiemelyje.

Algirdas Grublys, Valstybės saugumo departamento Klaipėdos apygardos viršininkas, buvęs Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Klaipėdos skyriaus atsakingasis sekretorius:

- Kaip įvertinti Sąjūdį? Nesu nei istorikas, nei politologas, tomis kategorijomis man kalbėti sunku. Žmogiškai vertinant galiu pasakyti, kad Sąjūdžio metai buvo to laikmečio žmonių dvasinė būsena. Tai buvo vieninga būsena, ne tik judėjimas, politika, sambūris ar kas nors panašaus. Ta žmonių būsena ir atliko tokią reikšmingą istorinę misiją. Šiandien vienas kitas klausia, ar tu vėl eitum, ar darytum, ar pasiaukotumei, tačiau į tai sunku atsakyti. O tada Sąjūdis mums atsivėrė tarytum kažkokie dvasios vartai, ir mes visi juos peržengėme. Pabrėžiu – peržengėme visi. Ėjome neatsigręždami, daug negalvodami ir neskaičiuodami.

Sąjūdžio laikais mes visi kažką darėme bendram labui. Suprantu, kad daugelis darė netgi smulkmenas, lyg ir nereikšmingus dalykus, tačiau tai susiliejo į didžiulę, galingą visuomenės pertvarkymo upę. Tik tai ir padėjo mums nugalėti, laimėti. Reikėjo eiti, reikėjo daryti, veikti, nes prieš keliolika metų puikiai suvokėme, kad niekas kitas už tave to nepadarys. Tada lyg ir išnyko vidiniai stabdžiai, vidiniai apribojimai, baimė, mes pasijautėme lyg laisvės vandenyne.

Gaila, kad iš tų laikų nedaug liko autentiškos dokumentinės medžiagos. O kas liko mano užrašuose – lyg savotiškas chaosas. Žiūriu, skaitau dabar – ir ne viską pamenu. Sąjūdžio veikla Klaipėdoje buvo ištisas nesibaigiantis veiksmas, kai akimirksniu reikėjo daryti, spręsti, derinti daugybę reikalų, problemų, organizuoti daugybę akcijų. Pasižiūriu dabar į savo užrašus ir galvoju: jie lyg ir nebeturi išliekamosios vertės, nes daug kas surašyta skubotai, nenuosekliai, fragmentiškai. Tačiau, kita vertus, juose paminėta daug Lietuvos istorijai reikšmingų pavardžių. Tai gal kada nors ir tai bus įdomu?

Sąjūdžio kova prieš totalitarinę visuomenę buvo reikšminga ne tik politiniu, bet ir žmogišku požiūriu. Tarybiniais laikais daugelis mūsų gyveno labai uždarą gyvenimą. Jeigu kas nedirbo valstybinėse, partinėse ar valdymo struktūrose, gyvenimo būdas buvo gana uždaras. Buvo gana apibrėžtas pažįstamų ir draugų ratas, o neretai norus išsiveržti į platesnius vandenis sustabdydavo primityviausi draudimai. Pamenu, kažkada manęs neišleido į turistinę kelionę į Bulgariją, kuri šiaip buvo laikoma lyg ir šešiolikta Sovietų Sąjungos respublika. Man paaiškino: esu jaunas, man reikia geriau pažinti „plačiąją tarybų šalį“. Natūralu, kad Sąjūdis sugriovė totalitarizmą, visuomenės ir žmonių uždarumą.

Šiandien Sąjūdžio kaip organizacinės struktūros, judėjimo nebėra. Jis atliko savo garbingą misiją, atvedė Lietuvos žmones į nepriklausomybę. Kitas dalykas – žmonių dvasinė būsena. Labai norėčiau, kad tauriausias, romantiškiausias, patriotiškiausias dvasine prasme 1988-1989-ųjų metų Sąjūdis būtų kiekviename žmoguje, šeimoje, jaunuolio širdyje. Jeigu ta būsena padės žmogui tobulėti, mokytis, gilintis į įvairių žinių sritis, tai argi gali būti geriau? Nuo to, koks esi Lietuvos žmogus ir pilietis, priklauso visų mūsų gerovė.