Saulius Semėnas: „Spalvotą gyvenimą kuriame patys“

Šeštadienio interviu apie verslą, uostamiesčio bei sostinės skirtumus ir mokymąsi

Vilnietis verslininkas Saulius Semėnas vakar su draugais nuosavame Klaipėdos restorane „Petit Marseille“ atšventė trisdešimt aštuntąjį gimtadienį.

Audringas vakarėlis, kuriame dalyvavo nemažai žinomų pramogų verslo žmonių, šiandien tęsiasi verslininko draugo sodyboje Rusnėje, kur visi svečiai tradiciškai plaukioja vienu iš kelių S.Semėnui priklausančių katerių.

Pats interviu herojus dienraščiui „Klaipėda“ pasakojo, kad jau nebežino, kas jam patinka labiau - Vilnius ar Klaipėda. Verslo interesų jis turi abiejuose miestuose, o simpatijos ir vieno, ir kito miesto diktuojamam gyvenimo ritmui taip pat dėliojasi po lygiai.

- Negi taip labai skiriasi sostinė ir uostamiestis, vilniečiai ir klaipėdiečiai?

- Patikėkit, tikrai labai skiriasi. Atvažiuodamas į Klaipėdą jau ties Jakų žiedu tarsi perjungiu ir vidinę savo pavarą - užplūsta ramybė. Man atrodo, kad tik Klaipėdoje žmonės dėl to paties reikalo gali susitikti pasikalbėti tris kartus per dieną - per pusryčius, po pietų ir po vakarienės. Vilniuje tai būtų neįsivaizduojamas dalykas ir dėl tempo, ir dėl atstumų bei transporto kamščių, o Klaipėdoje viskas kitaip. Didžiausias kamštis, kokiame teko pastovėti uostamiestyje, tęsėsi gal dešimt minučių. Tačiau mano, choleriko, charakteriui Klaipėda tinka. Nors nuveikiu nemažai darbų, čia ir pailsiu. Aplinkos diktuojamas ritmas mane taip pat veikia.

- Įkūrėte savo vyno restoraną Klaipėdoje. Kodėl pasirinkote šį miestą ir pastatą ant Danės kranto, senamiestyje?

- Šią idėja lėmė ir atsitiktinumas, ir draugų iniciatyva. Mano tėvas daug metų dirbo „Stakliškių“ fabrike, todėl, turėdamas patirties, pasiūlė man užsiimti alaus gamybos verslu. Pasak jo, sąnaudos, reikalingos pagaminti alui - nedidelės, darbuotojų reikia nedaug, o alaus populiarumas Lietuvoje neslūgsta. Pasidarė įdomu. Ieškojau ir Čekijoje užsakiau specialią įrangą alui gaminti, žvalgiausi vietos, kur tai būtų galima padaryti. Geri mano draugai turėjo klubus „Indigo“ Vilniuje ir Klaipėdoje, tačiau planavo plėsti savo veiklą ir buvo nusižiūrėję šiuos senus pastatus Danės krantinėje. Jie pasiūlė man pridėti prie idėjos. Atvažiavau čia, vieta man labai patiko. Sakyčiau, kad čia tarsi Klaipėdos širdis, netoliese esanti Teatro aikštė panaši į Vilniaus Katedros aikštę, šalia - upė, marios, netoli ir jūra.

Pirmiausia vyko aukcionas, kuriame buvo parduodamas pastatas, kuriame dabar įsikūrė mano vyno restoranas „Petit Marseille“. Nusprendėme dalyvauti šiame aukcione ir nusipirkti šį pastatą. Pastatas, kuriame dabar ir veikia alaus restoranas „Memelis“, buvo parduodamas vėliau, tiksliai nežinojome, ar pavyks jį nusipirkti. Nusipirkome abu. Mano planai keitėsi, todėl perdaviau užsakytą alaus gaminimo įrangą „Memelio“ savininkams, atsidalijome turtą, o man liko šis pastatas. Jame dabar klaipėdiečiai mielai geria vyną.

- Kaip kilo idėja įkurti būtent vyno restoraną?

- O, idėja taip pat neapsiėjo be draugų pagalbos. Vilniuje buvau labai pamėgęs lankytis restorane „Saint Germain“. Patiko ir aptarnavimas, ir virtuvė, ir puoselėjama gero vyno kultūra. Ilgainiui susipažinau su šio restorano savininku ir pasiūliau jam tokio pat stiliaus restoraną įkurti Klaipėdoje. Pastatas Danės krantinėje stovėjo neremontuotas ir, nors valgyti ir neprašė, norėjosi kažką su juo nuveikti. Dainius Vasiliauskas ir dabar yra restorano valdytojas, jis rūpinosi idėjos įgyvendinimu nuo interjero iki personalo atrankos bei mokymo, perteikė visą sostinės restorane įgytą patirtį klaipėdiečiams darbuotojams. Dabar man labai smagu, užsukus į Klaipėdą, turėti vietą, kur gera pabūti vienam, smagu susitikti su draugais ir smalsu stebėti, kaip klaipėdiečiai priima jiems dar ne itin įprastą gero vyno kultūrą.

- Kaip manote, ar Jūsų restoranas jau išpopuliarėjo?

- Manau, kad dar ne. Tačiau žmonės po truputėlį pratinasi prie naujos kultūros ir naujų tradicijų. Klaipėda visada garsėjo kaip miestas, kuriame labai mėgstamas alus, tačiau žmonės keliauja, daugiau sužino apie vyną ir tokios pat kokybės paslaugų nori savo mieste. Be to, restoraną labai pamėgo turistai, į Klaipėdą atkeliaujantys vokiečiai. Tikiuosi, kad nemažai lankytojų ir pelno mums atneš kruizinių laivų terminalo veikla. Pernai, kai dar remontavome, atplaukę turistai beldėsi į mūsų duris, bet dar negalėjome jų aptarnauti.

- Kada apskritai pradėjote savo verslą, kada užčiuopėte savyje tą reikalingą verslumo gyslelę?

- Man atrodo, kad verslumas yra mano kraujyje. Senelis buvo tikras suvalkietis, ir aš pats labai daug vasarų praleidau šalia jo. Jis buvo turtingiausias žmogus apylinkėse ir nuo pat mažumės mokė mane, kad kiekvieną rublį turiu užsidirbti. Jis atskleidė man ir kitokių, dabar praverčiančių verslo paslapčių. Pavyzdžiui, kai seneliai namuose gamino klumpes, už skylučių badymą odoje man mokėjo daugiau nei kitiems darbininkams, tačiau tik tam, kad žinočiau, jog visada dėl tam tikrų priežasčių už savo darbą galiu gauti didesnį atlygį nei kiti. Ir dabar ta taisyklė versle galioja. Ir akmenis iš vieno sodo kampo į kitą tampydavau, kad suvokčiau, jog pinigai mokami tik už darbą.

- O koks buvo Jūsų pirmasis rimtesnis verslas?

- Na, pinigų turėdavau nuo penkiolikos. Ir gumą, ir džinsus pardavinėjau. O apsirūpinęs gyvenimą grįžau iš tarnybos sovietinėje armijoje, Maskvoje. Iš ten parsivežiau ir pirmąją nuosavo versliuko idėją.

- Palaukit, palaukit, kaip dabar taip - negi armijoje taip pat galima užsidirbti?

- Žinoma, jei tik pasiseka ir jei moki suktis. Na, kažkiek prie mano sėkmės prisidėjo ir tėtis, kuris dirbo „Stakliškėse“, o Maskvoje, žinia, lietuviškus gėrimus labai mėgo ir aukščiausi pareigūnai.

Antruosius metus armijoje dirbau vieno aukšto karininko vairuotoju. Juoda „Volga“ su saugumo numeriais „026“ man atvėrė daugybę kelių. Kelių milicininkai puikiai žinojo, kad toks automobilio numeris priklauso 26 pagal rangą saugumo karininkui visoje Tarybų Sąjungoje. Įsivaizduokite, ką tai reiškė. Kasdien užsidirbdavau bent po 100 rublių, o mamai į Lietuvą siunčiau deficitinių prekių. Mano viršininkas vadovavo armijos tiekimo skyriui.

- Deficitinės prekės - suprantama, o kaip kasdien užsidirbdavote po 100 rublių?

- Labai paprastai. Mes, keli saugumo karininkų vairuotojai buvome įsigudrinę po darbo valandų padirbėti ir taksistais. Du kartus pirmyn atgal per Maskvą pervažiuoji, keturis kartus po 25 rublius per porą valandų susirenki. Paprasta. O vairuotojais dirbo tik Pabaltijo gyventojai. Estų ir latvių viršininkai galėjo savo vairuotojams pasiūlyti kai kurių privilegijų, tomis privilegijomis dalijomės ir iš to pelnėmės.

- Sugrįžkime prie pirmojo Jūsų verslo po armijos. Ką buvote sugalvojęs?

- Nepatikėsite, bet vienas iš mano pirmojo verslo taškų veikė ir Klaipėdoje, daugiausiai - Palangoje, Nidoje ir Druskininkuose. Dar armijoje draugai parodė tokį aparatą, kone kompiuterį, į kurį įvedus tam tikrus duomenis kompiuteris paskaičiuoja ir parašo, kokia šiandien to žmogaus emocinė ir fizinė būklė, nuotaika. Kurortuose poilsiaujantiems žmonėms būdavo įdomu sužinoti šiuos dalykus.

- Neseniai žiniasklaidoje pasirodė nevienareikšmiškos informacijos apie jūsų Lietuvoje atstovaujamą mokyklą, kurioje žmonės mokomi valdyti savo energiją. Kokia tai mokykla, kada susidomėjote jos veikla?

- Energoinformacinio vystymosi sistema padeda žmonėms įvaldyti metodiką ir sužinoti, kaip valdyti energiją, ją tinkamai išnaudoti, nepriklausyti nuo aplinkos ir kitų žmonių. Įsteigiau viešąją įstaigą „Socialinės reabilitacijos ir adaptacijos centras“, kurioje ir dėstomos paskaitos šia tema. Pirmieji mokytojai, leidę žmonėms susipažinti su šia sistema, buvo grupė projekto vadovų energetikų, kurie Tarybų Sąjungoje dirbo kurdami „psichotroninį ginklą“, tačiau 1992-aisiais nuo valstybinės komandos atsiskyrė. Apie jų mokymą atsitiktinai sužinojau iš draugų, jis mane sudomino. Dabar galiu dalintis savo žiniomis su kitais.

- Skamba labai Sudėtingai ir truputėlį mistiškai...

- Penktokui geometrijos vadovėlis prieš pradedant iš jo mokytis irgi atrodo labai neaiškus ir net gąsdinantis. O metų pabaigoje - visiškai paprastas. Taip ir čia. Nieko nėra neįmanomo, tik žmogaus suvokimas to, kas įmanoma, yra ribotas. Gal jau po kelerių metų daugeliui šios tiesos atrodys labai įprastos.

- Jūsų gyvenimas iš šalies atrodo labai spalvingas. Ar nepavargstate? Nesinori juodos, baltos ar tiesiog pilkos spalvos?

- Norisi. Kartais. Tada užsidarau ir pabūnu ramybėje. Tačiau dažniau noriu spalvų. Jų pats ieškau ir pats kuriu spalvas savo gyvenime. Viskas yra taip, kaip pats pasidarau.

- Kokia yra Jūsų šeima?

- Su žmona esu išsiskyręs. Su manimi šiuo metu gyvena šešiolikmetis sūnus Karolis. Labai jį myliu, tačiau laikas, kurį jis išgyvena, - sudėtingas. Pats puikiai atsimenu, ką reiškia būti paaugliu, kai ir charakteris ne iš lengvųjų ir ramiųjų. Dabar jis lanko bokso treniruotes, meno užsiėmimus, mokyklą. Beveik kas rytą pats ruošiu jam pusryčius ir džiaugiuosi, kad dėl jo namo grįžtu anksčiau, nei buvau įpratęs. Bendravimas su sūnumi man labai svarbus. Daug kalbamės, bet auklėju jį savo pavyzdžiu, nes ir senelis man svarbiausias tiesas įdiegė ne žodžiais, o veiksmu.

- Atšventėte savo gimtadienį. Jei būtumėte galėjęs rinktis, kokio linkėjimo būtumėte prašęs savo draugų?

- Ramybės. Ramybės man reikia. Tos vidinės, leidžiančios atsipūsti, viską sudėlioti į vietas. Aš juk cholerikas. Ramybės palinkėkite man.

- Tradicinis šeštadienio interviu klausimas - ko palinkėtumėte klaipėdiečiams?

- O klaipėdiečiams - atvirkščiai. Linkiu judrumo. Nors ta jūsų ramybė man visai patinka, manau, kad miestas ir jo gyventojai daug daugiau laimėtų greičiau įsileisdami naujoves, intensyviau dirbdami ir linksmindamiesi.