Šeštadienio interviu

Šeima – patikimas jūrininko uostas

“Visos laimingos šeimos panašios viena į kitą”, - pastebėjo Levas Tolstojus, tarsi aiškindamas, kodėl savo romaną skyrė ne joms, bet šeimos dramai. Romanų kūrėjams kur kas įdomiau rašyti apie žmonių aistras ir ydas. Tačiau realiame gyvenime vis dėlto traukia žmonės, sugebėję audringoje gyvenimo jūroje išsaugoti šeimos laivą.

Paprastos, žemiškos profesijos žmogui šeimynines vertybes gali pakeisti sėkminga karjera. Tačiau jūrininkams būtina, kad krante jų lauktų, antraip jūreiviškas gyvenimas ir jo rizika bei praradimai nebeturės prasmės. Šilti ir patikimi šeimos santykiai – tai, kas tikras jūrininkų šeimas daro panašias viena į kitą. O kiekviena šeima turi savą laimės receptą.

Galinos ir Benedikto Vilučių šeimyninis stažas artėja prie trisdešimtmečio. Jie mano, kad yra tipiška, tvirta jūreiviška šeima. Tuo ir įdomi.

Vyresnysis mechanikas B.Vilutis daugiau kaip tris dešimtmečius dirbo Lietuvos transporto laivyne. Beje, ten jis susipažino su būsimąja žmona.

- Likimas mus suvedė laive “Litkės sala”. Nuo tol esame kartu. Viena, dėl ko gailimės, - kad tai neįvyko anksčiau. Prieš tai Galia dirbo plaukiojančioje bazėje “Žvejo šlovė”, o aš į ją patekau praėjus savaitei po to, kai ji išsiregistravo.

Jūroje mums teko slėpti savo jausmus, kitaip nebūtų leidę kartu plaukioti. Tais laikais sutuoktiniams juo labiau neleisdavo dirbti viename laive. Todėl, kai apsisprendėme tuoktis, nuotaka visam laikui atsisveikino su jūra. O vestuvėse šoko visa refrižeratoriaus “Sniečkus”, kuriuo plaukiau į 36 reisus, įgula. Po trejų metų draugiška įgula šventė mūsų įkurtuves. Sėdėjo ant dėžių, baldų nebuvo, tačiau visi labai džiaugėsi dėl mūsų – pagaliau turėjome savo butą, nebereikėjo glaustis svetimuose kampuose. Ir dabar jame gyvename. Užauginome du sūnus – vyresniajam Artūrui jau 23-eji, Markas – 3 metais jaunesnis.

- Jūs pusę metų būnate reise, ar žmonai nebuvo sunku vienai auklėti berniukus?

- Pirmuosius 15 metų ji dar dirbo ESM operatore, prižiūrėjo didžiulį sodą. Kartais žiūriu į ją ir stebiuosi: iš kur ji turi tiek energijos ir viską spėja? Tiesą sakant, mūsų vyriška trijulė nė karto nėra išplovusi savo puodelių.

- Argi ne gėda!

- Tačiau neprieštaraudami atliekame visą sunkų darbą. Mūsų mama panoro sode turėti suomišką pirtį ir baseiną – prašom, padarėme. Savo rankomis atlikdavome ir vasarnamio, ir buto remontą. Nors vyrų ir daugiau, mūsų šeimoje – matriarchatas. Tiksliau, žmonos Galinos ir marčios Larisos kultas. Jos neįsakinėja, tačiau jeigu ko paprašo – padarome.

Šeimos gyvenimo būdas, namų atmosfera tikriausiai visiškai priklauso nuo moters, jos takto. Svarbias problemas visada sprendžiame šeimos taryboje, o kasdieninius reikalus drąsiai patikime žmonai – ji išmintingesnė, kantresnė. Niekada nepasiduoda panikai, nors kartais taip atsitinka vyrams. Mano atostogos jau baigėsi, tačiau į laivą vis nesiunčia. Ėmiau jaudintis. Tačiau ji suteikė man pasitikėjimo.

- Nejaugi jūra neatsibodo?

- Pats stebiuosi. Porą mėnesių pailsiu krante – ir jau traukia atgal. Apie jūrą svajojau nuo vaikystės, nors užaugau toli nuo jos. Laivo mechanikas – mano pašaukimas. Daug kartų siūlė geras pareigas krante, tačiau aš – jūrininkas.

- Ar žmona nepavydi jūrai?

- Mūsų žodyne nėra ir niekada nebuvo žodžio “pavydas”, tai ne apie mus. Pavyzdžiui, aš tik džiaugiuosi, kad Galinai agronomija tapo pašaukimu. Kaip sako jaunesnysis sūnus, mūsų sklype neauga tik bananai, visa kita yra – persikai, abrikosai, melionai. Daugiau kaip 50 vaismedžių, egzotiškų krūmų ir gėlių. Domisi, skaito specialią literatūrą. Dabar pradėjome veisti kalifornietiškus sliekus, kurie gamina humusą – naujojo amžiaus trąšas. Mes su sūnumis išties didžiuojamės jos sodininko sugebėjimais.

- Kur vis dėlto slypi tvirtos šeimyninės laimės receptas? Galbūt svarbu nesuklysti iš pradžių?

- Gyventi jaučiant harmoniją su savimi, gamta ir vienas su kitu. Nuostabu, kai žmona – geriausia draugė ir patarėja. Kai tragiškai žuvo mano brolis dvynys, maniau, jog nesugebėsiu šito pakelti. Mes buvome tarsi viena visuma. Žmona rado vienintelius teisingus žodžius, grąžino mane į gyvenimą.

Dabar pagalvojau, kad jūroje niekada neteko nerimauti dėl namų, vaikų. Visada buvau įsitikinęs, kad Galina susitvarkys, sūnūs neapvils. Vaikinai užaugo geri. Jaunesnysis Markas – jūrininkas, plaukia į jūrą, Baltijos jūrų akademijoje mokosi laivavedžio specialybės. Artūras taip pat plaukė į du reisus, tačiau daugiau nebenori. Jo stichija – kompiuteriai. Tegul jie patys renkasi savo kelią, mes jais pasitikime.

Kartais man atrodo, kad tarp manęs ir žmonos yra telepatinis ryšys. Būdami jūroje sėdame gerti kavos. Skambinu Galinai – ji taip pat mėgaujasi kava. Mūsų draugai juokiasi, kad supanašėjo net mūsų išvaizda. Vis dėlto ji - vyturys, aš – pelėda. Atsibundu, o Galina patyliukais kapstosi lysvėje, pusryčiai jau paruošti. Regis, per tiek metų kuris nors turėjo pakeisti įprotį anksti gulti ar vėlai atsibusti. Tačiau mes nesiekiame pakeisti vienas kitą. Štai ir visi receptai.