ŠVIETIMO VEŽIMUI – DAR VIENOS REFORMOS PAGALYS Į RATUS

Kaip vertinti premjero Sauliaus Skvernelio siūlymą politinėms partijoms susitarti dėl mokyklų finansavimo arba pavaldumo tvarkos keitimo? "Patenkame į spąstus – užuot pagelbėję švietimo sistemai tobulėti, dar labiau ją skandiname ir klampiname. Labai liūdna, nes švietimas visada yra raktas į ateitį", – "Vilniaus dienai" sakė prof. Vilija Targamadzė, švietimo ekspertė ir konsultantė.

Pasiūlė išeitį

Ministras pirmininkas S.Skvernelis kreipėsi į Seime atstovaujamų politinių partijų lyderius, pakvietė tartis dėl Lietuvos švietimo ir pristatė nacionalinio susitarimo projektą. Jame – siūlymai naikinti jungtines klases, ilginti pradinį ugdymą, nemažinti minimalaus konkursinio balo stojantiems į valstybės finansuojamų studijų vietas.

Susitarime siūloma įtvirtinti, kad iki 2022 m. pagrindinio ir vidurinio ugdymo programas vykdančiose mokyklose būtų atsisakyta jungtinių klasių. Partijoms taip pat siūloma susitarti didinti vaikų, lankančių ikimokyklinio ugdymo įstaigas kaimo vietovėse, skaičių, kad iki 2025 m. ikimokyklinis ugdymas apimtų 95 proc. vaikų nuo trejų metų, bei ankstinti privalomąjį ugdymą ir iki 2028 m., sekant pasiteisinusia ES valstybių narių praktika, pailginti pradinį ugdymą iki šešerių metų.

Siūloma diskutuoti ir apie mokyklų tinklą – arba perduoti mokyklas, išskyrus pradines, valstybės pavaldumui ribotam laikui, po kurio pavaldumas vėl būtų grąžintas, arba savivaldybėms perduoti tikslinių ugdymo dotacijų administravimą ir skirstymą.

Anot S.Skvernelio, pertvarkyti švietimo įstaigų tinklą trukdo tai, jog mokyklos priklauso savivaldybėms, bet joms finansavimą skiria valstybė. Jis įsitikinęs, kad mokyklose būtina gerinti mokymo kokybę bei lėšų panaudojimą. Kaip vieną iš sprendimo variantų premjeras siūlo mokyklų tinklą perimti valstybiniu lygmeniu, o jį pertvarkius vėl grąžinti savivaldybėms. Nes kol bus du šeimininkai – savivaldybių tinklas, o valstybės finansai – nebus jokio sprendimo. Savivaldybėms labai svarbu turėti kuo daugiau įstaigų, nes tai yra darbo vietos. Premjero manymu, šiandien yra žiūrima ne vaiko interesų, o struktūros.

Prezidentūra pritaria

Praėjusią savaitę Prezidento Gitano Nausėdos vyriausioji patarėja švietimui, mokslui ir kultūrai Sonata Šulcė pranešė, kad Prezidentūra teigiamai vertina Vyriausybės ir premjero S.Skvernelio iniciatyvą rengti susitarimą dėl Lietuvos švietimo, tačiau pasigenda politinių partijų ryžto tariantis.

Susitarimas negali tapti rinkimų įrankiu, bet turėtų garantuoti tvarumą ilgiau nei vienam politiniam ciklui.

Reaguodama į siūlymus dėl mokyklų pavaldumo ji teigė, kad Vyriausybė jau dabar turi įrankių pertvarkyti mokyklų tinklą, spręsti mokyklų tinklo optimizavimo klausimus, savo sprendimais reguliuodama tokius klausimus kaip minimalus moksleivių skaičius klasėse ar jungtinių klasių atsisakymas. O nacionalinis susitarimas užtikrintų susitartų principų laikymąsi.

Prezidentūra, anot patarėjos, teigiamai vertina paties susitarimo projekto faktą, tačiau apgailestauja dėl partijų elgesio, nes kol kas pasigendama nuoširdaus politinių partijų ryžto susitarti dėl valstybei gyvybiškai svarbios srities – švietimo politikos. "Susitarimas negali tapti rinkimų įrankiu, bet turėtų garantuoti tvarumą ilgiau nei vienam politiniam ciklui", – teigė ji.

S.Šulcė susitarimo projektą dėl Lietuvos švietimo nurodė vertinanti kaip pirminę dokumento versiją. Projektas, anot jos, turėtų keistis.

Švietimo, mokslo ir sporto ministro patarėjas Kęstutis Butvydas "Vilniaus dienai" teigė, kad ministerija palaiko nacionalinio susitarimo tarp politinių partijų idėją ir tarpininkavo rengiant jo projektą.

"Ministerija pažymi, kad esamos susitarimo nuostatos, tarp jų – ir minimas mokyklų tinklo klausimas, yra pirminiai siūlymai, dėl kurių kviečia diskutuoti politines partijas ir rasti bendrą sutarimą", – teigė K.Butvydas.

Premjeras vėluoja ar skuba?

Tačiau savivaldos politikų nuomonė apie S.Skvernelio siūlymus – skeptiška. Vilniaus vicemeras Vytautas Mitalas "Vilniaus dienai" teigė, jog, jo manymu, ministras pirmininkas labai pavėlavo su savo bandymu spręsti mokyklų tinklo klausimą.

"Likus devyniems mėnesiams iki rinkimų inicijuoti tokį planą, kurį, greičiausiai ir jis pats supranta, bus be galo sunku arba išvis neįmanoma įgyvendinti, yra kažkokia viešųjų ryšių akcija", – teigė Vilniaus vicemeras.

Jo teigimu, Vyriausybė galėjo nuo pat savo kadencijos pradžios pagalvoti apie tai: "Mokyklos pavaldžios savivaldybėms. Pagal dabartinį finansavimo modelį miestuose joms maždaug 2/3 lėšų – ugdymui – skiria valstybė, o 1/3 – ūkiui, infrastruktūrai – prideda savivaldybės. Mažesniuose miestuose bei rajonuose savivaldybė skiria maždaug pusę lėšų. Toks finansavimo modelis yra gana painus, o ir savivaldybių neskatina iki galo susitvarkyti mokyklų tinklo. Čia ir kyla problemos, nes vyresniems moksleiviams labai svarbu užtikrinti įvairių dalykų pasirinkimą, galimybes mokytis kalbų, įvairių informacinių technologijų dalykų, galų gale praktikuotis chemijos, biologijos, fizikos laboratorijose. Visa tai, natūralu, sunkiau įdiegti mažose mokyklose. Dėl to kenčia tų mokyklų mokinių ugdymosi pasiekimai."

"Viena auklė", V.Mitalo manymu, kažkuria prasme būtų racionaliau, nors nežinia, kaip tai atrodytų, jeigu ir mokyklų valdymas būtų perduodamas Vyriausybei.

Komentaras

Vilija Targamadzė

Vilniaus universiteto profesorė, švietimo ekspertė ir konsultantė

Vilija Targamadzė. Butauto Barausko nuotr.

Premjero iškelta idėja mokyklų tinklą perimti valstybiniu lygmeniu, siekiant jį pertvarkyti, – skubota ir neapgalvota. Tai greičiausiai nulemtų dar didesnį švietimo chaosą. Šios sistemos pokyčiai turi būti strategiškai apgalvoti, nuoseklūs ir kryptingi.

Kiekvienas variantas gali būti svarstomas, jei jis yra sistemiškai pateikiamas. Turėtų būti labai aiškus tikslas, labai aiškiai pasakyta, kokių rezultatų siekiama, nurodytos priemonės, kaip tai planuojama pasiekti, ir jos pagrįstos finansiškai. Labai svarbu išsigryninti mokytojų rengimo bei kvalifikacijos kėlimo sistemą, taip pat spręsti mokyklų vadovų trūkumo problemą, aiškiai apsibrėžti mokyklų vertinimo kriterijus.

Turi būti aiškios bendrojo ugdymo programos, apibrėžti ugdymo rezultatai, kokių siekiame, nes dabar yra tokia keista situacija – vieni vertinami pagal tarptautinius tyrimus, kitiems yra nacionalinis testas, dar kiti vertinami pagal nelabai aiškią mokyklų reitingų metodologiją. Nors Geros mokyklos koncepcijoje buvo labai aiškiai pasakyta, kad tai yra ne tik pasiekimai, o mokymo branda, pažanga ir pasiekimai, nes orientuotis vien į akademinius pasiekimus nevertėtų.

Kitaip sakant, prieš kalbant apie mokyklų tinklo pertvarką, reikia turėti aiškius ugdymo rezultatus bei siekinius. Ir tik tada, kai turime siekinį, įvertinus sistemą, kaip ji funkcionuoja, galima nuosekliai daryti sisteminius pokyčius, aptarus priemonių planą, susitarus.

Reikia galvoti ir apie pedagogų rengimo centrus. Juk buvo sakoma, kad naikiname Lietuvos edukologijos universitetą, t. y. sujungiame jį su Vytauto Didžiojo universitetu, atsiranda Švietimo akademija ir šalyje bus trys pedagogų rengimo centrai – Vilniuje, Kaune ir Šiauliuose. Pažadėta buvo labai daug, o kas iš to išėjo? Šiandien net neaišku, kokios yra jų galios, pedagogai rengiami ir kituose universitetuose, ir kolegijose. Tad reikia galvoti, kaip viską koordinuoti. Labai jau dažnai pas mus yra kažkas pasakoma, tačiau sistemiškai niekas nesprendžiama, niekuo nepagrindžiama, todėl kyla tik dar daugiau problemų.

Jeigu tas planas būtų parengtas sistemiškai, tada mes galėtume kalbėtis. Tačiau jeigu atidžiau paanalizuotume parengtą politinių partijų susitarimą, pamatytumėm, kad iš tiesų ten nėra tokio sisteminio požiūrio ir iš viso labai neaišku, kokie yra siekiai. O kaip kažką pasieksime, kai nežinome, ko siekiame?

Mano manymu, prieš imantis drastiškų veiksmų, Vyriausybė turėtų labiau koncentruotis į švietimo problemas, kurias būtų galima išspręsti jau artimiausiu metu. Reikėtų susėsti, sistemiškai pergalvoti, sudėlioti taškus, nuspręsti, ką reikia padaryti, ką galima padaryti šiandien nepriėmus to sprendimo, esamomis sąlygomis.

Klausimas, ar pertvarkant mokyklų tinklą tikrai reikia eliminuoti savivaldų vaidmenį? Ar galime visiškai eliminuoti savivaldą, įvedant šitokį drastišką valdymą nepasiruošus, – čia būtų dar didesnė spraga, o ne pažanga švietime.

Iš kitos pusės – ar tikrai savivaldybių Švietimo skyriai yra pasirengę profesionaliai ir kvalifikuotai dirbti su mokyklomis, teikti joms pagalbą ir pan.? Manau, reikėtų pergalvoti ir Švietimo skyrių specialistų kompetencijas. Juk yra žmonių, kurie ten daugelį metų dirba, ir galbūt jie pajėgūs dirbti, o gal kaip tik ta rutina juos užliūliavo, jie jau neieško racionalesnių sprendimų.

Mes žlugdome valstybę, jeigu nepasitikime vieni kitais – vadovai pavaldiniais, pavaldiniai vadovais.

Dar vienas dalykas, ką reikėtų tikrai keisti: mūsų švietimo administravimo sistema yra nevykusi. Mes norime rezultatų kaip Suomijoje, o mūsų administravimo sistema paremta principu "pagalba kontroliuojant". Nuo nepasitikėjimo mes turime pereiti prie pasitikėjimo mokiniu, mokytoju, mokyklos vadovu. Suprantu, kad tai nėra paprasta, tačiau jeigu nebus pasitikėjimo, o bus tik kontrolė, rezultatas, kurio sulauksime, bus užpelkėjimas. Dabar kalbama, kad popierių mažėja, bet iš tikrųjų labai daug laiko sugaištama ne tiems pagrindiniams darbams, kad gerėtų ugdymo procesas, bet kad būtų atsiskaityta, nes yra daug tikrinimų, įvairių reglamentavimų ir pan. Mokytojas juk yra kūrėjas, ir mokykla turi kurti savo bendruomenę, savo kultūrą, ją puoselėti, ieškoti galimybių, kaip tobulinti savo veiklą, nebijant inovatyvių dalykų, nes inovacija visada yra "ant ribos". Turi atsirasti pasitikėjimas. Mes žlugdome valstybę, jeigu nepasitikime vieni kitais – vadovai pavaldiniais, pavaldiniai vadovais.

Reikia sutarti ir dėl to, kokią mes norime matyti švietimo sistemą. Reikia turėti švietimo sistemos viziją. Dabar žiūrėkime – vėl kalbama apie šešiametį pagrindinį ugdymą. Ką tai reiškia? Turi būti ir programos parengtos, ir mokytojai pasirengę, ir galų gale pagrįsta, kodėl šešios klasės, o ne penkios ar ne aštuonios. Juk tai nėra taip paprasta. Jeigu kažkas galvoja, kad tai galima padaryti, kaip numatyta, iki 2028 m., nesutvarkius nei pedagogų rengimo, nei bendrojo ugdymo programų, nei kitų dalykų, kurie yra ugdyme labai svarbūs, labai klysta. Aš nemanau, kad tai galima padaryti.

Būtina jau dabar kalbėti apie švietimo pagalbos specialistus logopedus, psichologus, socialinius pedagogus, kurie yra patekę į labai keblią situaciją. Ypač socialiniai pedagogai. Prieš porą metų jie buvo "išimti" iš klasės krepšelio ir "permesti" savivaldybėms. Savivaldybės nebuvo sukaupusios lėšų jų atlyginimams ir tie atlyginimai labai menki iki šiol, o krūviai labai dideli. Jei jų norma buvo 400 vaikų, o dabar, kiek žinau, kai kuriose mokyklose yra 550 vaikų ir tik 0,75 etato.

Kita labai aktuali tema – ne pirmus metus kalbama apie įtraukųjį ugdymą. Mokytojai palikti labai keblioje situacijoje, nes nei mokytojų padėjėjų, nei mokytojų pagalbininkų nėra pakankamai, jie nefinansuojami. Mokyklose daugėja vaikų, turinčių autizmo spektro sutrikimų, o mokytojas su tais vaikais paliktas likimo valiai. Tad tas įtraukusis ugdymas yra tik lozunginis, o reikėtų jį iš tiesų realizuoti.

Švietimo sistemoje jau buvo gausybė reformų. Tačiau ar iš tiesų tai buvo reformos? Reforma turi turėti labai aiškią sutartinę viziją. O pas mus vis desperatiškai kažkokie pokyčiai bandomi daryti, kurie nėra sistemiški, dažnai neapgalvoti, lozunginiai. Ir tada patenkame į spąstus – užuot pagelbėję švietimo sistemai tobulėti, dar labiau ją skandiname ir klampiname. Labai liūdna, nes švietimas visada yra raktas į ateitį.

Tad grįžtame prie to, nuo ko pradėjome, – kalbėti apie mokyklų perdavimą valstybės pavaldumui nepasirengus labai aiškiai, kaip tai bus daroma, ir nepagrindžiant priemonėmis, kurios yra dar ir finansiškai patvirtintos, nėra prasmės. Rezultatas bus tas pats, kaip su įtraukiuoju ugdymu, pedagogų rengimo centrais ir pagalba jiems, universitetų tinklo optimizavimu. Dabar tiesiog geras laikas pašnekėti, nes visi puikiai supranta, kad iki rinkimų to nespės įgyvendinti, – tai bus numatyta ateičiai. O ką darys tie, kurie ateis?

Mano supratimu, tai yra pavieniai veiksmai, kurie yra pridengti lozungais. O tie lozunginiai dalykai yra labai pavojingi.