TĖVŲ ATSTŪMIMAS: KAIP VAIKAI TAMPA ŽIAURIOS MANIPULIACIJOS AUKOMIS?

Tėvų atstūmimas – pasaulyje pripažįstamas vaikų sveikatą žalojančiu reiškiniu. Užsienio mokslininkų atlikti tyrimai parodė, kad tai kelia pavojų, bet Lietuvoje į tai dažnai nekreipiama dėmesio.

Smurto forma

Mergaitė ramiai glaudėsi mamos glėbyje ir kuždėjo: "Mama, kodėl tu manęs neapsikabini". Moteris ne iš karto suprato, kodėl būdama apkabinta mergaitė prašėsi būti apkabinama. Jos nesimatė metus. Moters sutuoktinis buvo pasiekęs, kad dukra nenorėtų matyti mamos.

"Aš jos nenoriu. Aš jos bijau. Aš nekenčiu mamos", – tokius ir dar baisesnius mylimos dukros žodžius teko išgyventi mamai. Tik pasiekus, kad mergaitė neutralioje aplinkoje prisileistų mamą, paaiškėjo vaiką luošinusio sutuoktinio manipuliavimo mastai.

Mokslas tokią būseną jau aiškina kaip ligą – tėvų atstūmimo sindromą. Galima klaidingai pagalvoti, kad dėl tėvų atstūmimo kenčia tik tas atstumtasis tėtis ar mama. Nieko panašaus. Labiausiai šis sindromas žaloja vaiką. Ligos padarinius, tikėtina, tėvų atstūmimo sindromą turintis vaikas jaus visą likusį gyvenimą.

"Jie tarsi gyvena iškreiptų veidrodžių karalystėje. Tėvų atstūmimo padariniai vaikams – žemesnė savivertė, polinkis į depresiją, savižudybes, alkoholizmą, narkotikus, asocialų elgesį ir daugelis kitų. Vaiko sąmonei padaryta žala niekuo nenusileidžia nuo kitų rūšių sunkų smurtą patyrusiems vaikams padarytos žalos. Todėl specialistai tėvų atstūmimą pripažįsta ne tik žalojančiu vaikus reiškiniu, bet ir viena sunkiausių smurto formų", – viešai skelbiamų mokslinių straipsnių išvadomis remiasi Asociacijos prieš tėvų atstūmimą narys Ramūnas Kvietkauskas.

Tėvų atstūmimo sindromas yra psichologinis sutrikimas, kuris išsivysto išskirtinai vaikams po tėvų skyrybų dėl vieno iš jų valdžios vaikui dominavimo. Teigiama, kad sindromo atsiradimą nulemia vaiką auginančių motinos arba tėvo elgesys. Jis paremtas melu, šmeižtu, manipuliavimu, kad atskirai po skyrybų gyvenantis tėvas ar motina būtų visiškai išbraukti iš vaiko gyvenimo.

Tokio elgesio tikslas – nutraukti vaiko ir atskirai gyvenančio tėvo ar motinos bet kokį ryšį. Sąmoningai ar net nesąmoningai vykdoma šmeižto ir psichologinio sunaikinimo kampanija prieš atskirai gyvenantį vaiko tėvą ar motiną.

Geresnis mamos pakaitalas

"Kauno diena" susitiko su atstumtais tėvais. Vyrauja nuostata, kad dažniausiai į tokią padėtį patenka vyrai, tačiau su žurnalistais kalbėjosi dvi mamos ir vienas tėtis. Jų vardų ir visų gyvenimo istorijų, deja, negalime pateikti skaitytojui. Kiekvienas jų viliasi išgelbėti vaikus ir atkurti nutrauktą ryšį. Viešumas yra jų bene paskutinė viltis, tačiau tėvai supranta, kad tai gali sukelti vaikams nepageidaujamų emocijų.

"Mane išmetė į gatvę. Vyras susirado kitą moterį ir su ja apsigyveno mūsų bendruose namuose. Bandyta sukurti geresnės mamos pakaitalą. Juk niekas nepasikeitė – namai tie patys, vaiko kambarys tas pats, tėtis tas pats, tik mama kita. Štai tokia nereikšminga smulkmena", – metus trukusią savo padėtį klojo pašnekovė.

Ne iš karto dukra tapo tėčio įrankiu. Iš pradžių mergaitė gyveno su mama. Moteris neslėpė, kad išmesta iš namų nebuvo linksma, įdomi, tačiau stengėsi dukrai neparodyti savo skausmo. Sekėsi prastai. O iš anos pusės buvo nesibaigianti šventė. Devynmetė savaitgaliais lankydavosi pas tėtį.

Turiu ne vieną rašytinį įrodymą, kaip vaikas buvo gąsdinamas manimi – mama.

Sudėtas lagaminas su būtiniausiais daiktais važiuojant į stovyklą tapo pretekstu. Dukra liko viena laukti atvažiuojančio tėčio. Mamai sakė suprantanti, kodėl pastaroji nenori susitikti su juo. Ir štai ši situacija vaikui buvo įbrukta kaip išdavystė, kad mama dukrą išvarė iš namų. Po stovyklos mergaitė pas mamą negrįžo. Buvo užblokuota bet kokia galimybė moteriai susisiekti su dukra: pakeistas telefonas, elektroninio pašto adresas, namų durų spynos.

"Kauno dienos" pašnekovai tvirtino vienas kito istorijose atpažįstantys savo išgyvenimus. Vaikui daromą įtaką jie dar vadina smegenų plovimu.

"Mama, aš tavęs tikrai bijojau. Kodėl? Man visi sakė, kad tu – monstras, – tvirtai apkabinusi, lyg apsidrausdama, kad jos neatstums, prisipažino mamai mergaitė. – Turiu ne vieną rašytinį įrodymą, kaip vaikas buvo gąsdinamas manimi – mama."

Mergaitė buvo raginama slėptis, jei ateis mama. Arba namuose būti užgesinus šviesą, kad mama pagalvotų, jog nieko nėra. Jei mergaitė kažko nepadarydavo, buvo gąsdinama, kad bus atiduota motinai.

Tai psichologinis smurtas

Mama siaubūne buvo paversta ir kita pašnekovė. "Buvau šokiruota sužinojusi, koks mano įvaizdis sukurtas mergaičių sąmonėje: mama – visų buvusių blogų santykių šeimoje priežastis, sutuoktinio isterijos priepuolių kaltininkė. Esą visa tai priklausė nuo manęs ir todėl mergaitės dabar manęs nekenčia", – pasakojo kita pašnekovė.

Po to kai, neapsikentusi vyro teroro ji išėjo iš namų, buvo sutarta mergaites auginti lygiavertės tėvystės principu, t.y. savaitę jomis rūpinasi vienas, savaitę – kitas. Viskas pasikeitė, kai teismą pasiekė skyrybų ir civilinis ieškinys. Sutuoktinis pasistengė, kad mergaitės atstumtų motiną.

Šiuo metu vykstantis teismo procesas parodė, kad mergaitės negali paaiškinti, kodėl jos nusiteikusios prieš mamą. Negali paaiškinti, kodėl atstūmė ir nutraukė santykius su savo mama. Teismas po mergaičių apklausos paskyrė jų psichiatrinę ekspertizę, nes psichologė, apklaususi mergaites, įžvelgė vieno iš tėvų atstūmimo sindromo požymių. "Gelbėkite vaikus, – tokia buvo psichologės rekomendacija. – Mergaitės gyvena suaugusio vyro gyvenimą, kalba suaugusio žmogaus terminais."

Tėvo atstūmimą išgyvenantys "Kauno dienos" pašnekovai tikino labiausiai nerimaujantys, kad institucijos, kurios turėtų padėti vaikui susigaudyti ne visada jiems suprantamame suaugusiųjų pasaulyje, to nepadaro. O nuolaidžiauja, jų žodžiais, smurtaujančiai pusei. Pašnekovai tikino, kad jei vaikas neturi argumentų paaiškinti nenorą matyti mamos ar tėčio – tai pirmas signalas, kad kita pusė praplovė smegenis.

"Pažangiausi pasaulio specialistai pripažįsta, kad tėvų atstūmimas – vaikus žalojantis reiškinys. Tai psichologinio smurto forma, kurios padariniai yra panašūs kaip patyrus sunkų fizinį smurtą ar tvirkinimą. Tačiau naivūs mūsų specialistai, įsivaizduodami, kad gina vaiko saugumą ir ramybę, stoja smurtautojo pusėn ir ima riboti atstumto tėčio ar mamos bendravimą su vaikais. Taip užkertamas kelias vaikams augti globojamiems abiejų tėvų. Vaikai tampa institucinio smurto aukomis, o specialistai ir institucijos – smurto sąjungininkais", – dėstė Asociacijos prieš tėvų atstūmimą narys R.Kvietkauskas.

Pažangiausi pasaulio specialistai pripažįsta, kad tėvų atstūmimas – vaikus žalojantis reiškinys.

Institucijos užsimerkia

Pasak R.Kvietkausko, dažnas institucijų atstovų argumentas – neva reikia paisyti vaikų nuomonės. Tačiau tokiu būdu tik įtvirtinamas vaiku manipuliuojančios pusės siekis eliminuoti kitą tėvą iš vaikų gyvenimo.

"Jis yra vaikas. Jį labai lengva paveikti, išvesti iš pusiausvyros, todėl institucijos turėtų kaip tik įsikišti tam, kad padėtų vaikui bendrauti su skyrium gyvenančiu", – įsitikinęs R.Kvietkauskas.

Tačiau atstumtųjų patirtys liudija ką kita. "Mamyte, jums reikia psichologo. Nenormalu, kad vaikas nenorėtų pas mamą, net pas alkoholikes vaikai bėga. Gal su jumis kažkas negerai. Jūs pagalvokite, ištaisykite klaidą ir atkurkite ryšį su vaiku", – maždaug taip vieną mamą ragino vaiko teisių apsaugos tarnybos specialistė.

Kaip? Atstumtieji kone choru klojo, kad pačiam atkurti ryšį, kai vaiko smegenys jau praplautos praktiškai neįmanoma. Atstumtieji dažniausiai būna eliminuoti menkiausios galimybės priartėti prie vaiko. Netgi teismų sprendimai, kuriuose būna nurodyta bendravimo su vaiku tvarka, nueina šuniui ant uodegos, nes vaikas neva nenori susitikimo. Ir susitikimas neįvyksta. Tai kaip tą ryšį atkurti?

"Su dukra matomės, o štai sūnaus nesu matęs septynerius metus. Jis nenori susitikti, o kita pusė nededa jokių pastangų paaiškinti, kad toks susitikimas reikalingas. Priešingai, mama ir kartu gyvenantys seneliai vis pabrėžia sūnui, koks tėtis netikęs. Tiesiogiai neturiu galimybės su juo pabendrauti", – bejėgiškumą iliustruojantį pavyzdį pateikė pokalbyje dalyvavęs tėtis.

Sakysite, kad gali aplankyti mokykloje, pakviesti pietų. Pašnekovai atremia: nieko nėra baisiau, kai nuteiktas vaikas bėga nuo tavęs.

"Specifinio išprusimo tėvų atstūmimo srityje neturintys specialistai dažniausiai palaiko nuteikinėtoją, ir, klaidingai nei reikėtų esant tokiai situacijai, ieško atstumtojo iš tėvų kaltės dėl nutrūkusio bendravimo. Atstumtajam iš tėvų rekomenduojama atsitraukti, jam sakoma, kad situacija nepasikeis, kol atstumtasis iš tėvų neatras, ką darė blogai. Siūloma nebendrauti su vaiku, kol šis pats nepanorės. Tokia specialistų "pagalba" situaciją tik blogina, ir jie iš esmės tampa manipuliuotojo sąjungininkais", – teigia Asociacijos prieš tėvų atstūmimą narys R.Kvietkauskas.

Ramūnas Kvietkauskas. Eitvydo Kinaičio nuotr.

Trūksta žinių

Dar vienas pavyzdys iliustruojantis, kad ne iš piršto laužti atstumtų tėvų nuogąstavimai. "Šiuo metu vyksta teismo procesas. Mano mergaitės teisme negalėjo paaiškinti, kodėl nenori manęs matyti. Jos negali paaiškinti, kodėl mane atstūmė. Teismo psichologės, kuri apklausinėjo mergaites, išvadoms skirta psichiatrinė ekspertizė. Jose pastebimi visi tėvo atstūmimo sindromo požymiai", – apie dar laukiančius ilgus teisminius procesus ir vis labiau trupantį ryšį su vaikais pasakojo viena iš mamų.

Asociacijos prieš tėvų atstūmimą narys R.Kvietkauskas pabrėžė, kad vaiko gerove besirūpinančios institucijos darbuotojai nežino apie tėvų atstūmimo sindromą, trūksta teorinės medžiagos, kuri padėtų suprasti, kaip vienas iš tėvų gali užnuodyti vaiko santykius su kitu.

R.Kvietkauskas pabrėžė, kad tėvų atstūmimas įtrauktas į Pasaulinės sveikatos organizacijos (PSO) Tarptautinių ligų kvalifikacijos naujausią versiją. Apie tėvų atstūmimą yra publikuota virš 2 tūkst. straipsnių moksliniuose leidiniuose. "Nepaisant to, specifinių žinių tėvų atstūmimo srityje neturintys specialistai, ypač tie, kuriems įtaką daro radikalus feminizmas, dažniausiai skeptiškai žiūri į tokio reiškinio egzistavimą", – tvirtino Asociacijos prieš tėvų atstūmimą narys.

Suprato praradimus

Kai "Kauno dienos" redakcijoje kalbėjomės apie tėvų atstūmimo problemą, vienos iš pašnekovių dukra laukė koridoriuje. Moteriai pavyko susigrąžinti mergaitę. "Apgaulės būdu", – nė kiek nesigėdydama prisipažino moteris.

Ji prisipažino ir tai, kad buvo pasiekusi tokią ribą, jog nuėjo į tarnybą raštu atsisakyti savo vaiko. Moteris nebegalėjo pakelti skausmo ir žinojimo, kad mergytė, kurią krūtimi maitino iki 4 metų, jas abi siejęs fantastinis ryšys mirė.

"Tie, kuriems nerūpi vaikai, jiems nereikia ir jokių raštų. O aš nebegalėjau, tuo metu atrodė, kad pati turiu padėti tašką, kad taip nebegaliu gyventi", – laimė, taško jai nepavyko padėti. Pasak moters, reta išimtis, bet valstybės institucijoje dirbusios moterys sugriebė ją ir privertė atsikvošėti.

Po to ji ėmėsi veiksmų, o likimas buvo dosnus pasiųsti tinkamus žmones tinkamu laiku. Dabar jau laiminga mama pasakojo, kad pavyko mergaitę išsiųsti į stovyklą, t.y. neutralią nuo tėvo įtakos aplinką. Stovykloje dirbusios specialistės elgėsi supratingai. Užsienio specialistų metodikos taikymas lėmė tai, kad mergaitė pati ėmė šauktis mamos.

"Vos stovyklos vadovai man pranešė apie tai, aš šokau į mašiną ir važiavau. Nesakysiu kokiu greičiu. Tuo metu stovyklos vadovai man pranešinėjo telefonu, kad mergaitė vis iš naujo ir vėl iš naujo bėga pas vadovus perklausti: "Ar tikrai mama atvažiuoja? Ar greitai?" – mama šyptelėjo, kad dukra net neparagavo atvežtų braškių. Uogos buvo saugomos kaip šventos, nes tai jos mamos. Braškės, aišku, surūgo, o su mamos atvežta striuke mergaitė net miegojo visas naktis stovykloje.

Nesugrąžinama netektis

Pamažu, atsargiai vaiko širdyje gesę jausmai ėmė vėl rusenti. Vaiko išplėšimas iš manipuliuotojo įtakos į neutralią aplinką padarė stebuklą.

"Buvau jau sustiprėjusi ir žinojau, kad turiu gelbėti savo dukrą. Signalus, kad kažkas negerai, matė ir jos mokytojai. Mergaitė atrodė apleista, nesusišukavusi, užsidariusi, tačiau mokytojai nė nenujautė, kas darosi iš tikrųjų. Man pasisekė", – praeities košmarą klojo moteris.

Asociacijos prieš tėvų atstūmimą duomenimis, atlikta labai nedaug tyrimų, kai vaikai atstumia vieną iš tėvų dėl atviros ar užslėptos kito tėvo įtakos. Viešai įvardytam tėvų atstūmimo sindromui – apie 30 metų.

Užsienio specialistų apklausti suaugusieji, kurie vaikystėje patys buvo atstūmę vieną iš tėvų, parodė, kad suvokti šią problemą padėjo laikas ir gyvenimiška patirtis.

Kažkada savo mamą ar tėtį atstūmę suaugusieji suvokė, kad jie buvo žiaurios manipuliacijos tėvų atstūmimo – aukomis. Apklausos parodė, kad tie žmonės turėjo susitaikyti su skaudžia tiesa, jog nuteikinėjęs kažkuris iš tėvų nesistengė paisyti jų interesų, kad vaikystėje jie labai blogai elgėsi su tuo, kuris nenusipelnė tokio elgesio ir kad prarado santykius, kurie galėjo būti jiems vertingi ir naudingi.