Ji šeštadienį skaitė kalbą Seime, minint Gedulo ir vilties dieną.

„Tą 1957 metų Joninių naktį, kai gimė sesuo Janina, vienas ukrainietis grįžo iš rajono centro, sukoręs 40 kilometrų ten ir atgal pėsčiomis. Atėjo ir pranešė, kad yra dokumentai – mes esame laisvi. Verkė gimusi mažoji sesė, verkė mama ir senelė iš džiaugsmo ir nežinomybės. Lietuvoje nėra namų, bet yra savi ir Tėvynė. Tiek kartų svajota apie sugrįžimą“, – pasakojo moteris.

Visgi ji pasakojo, kad sugrįžus savaime nebuvo lengva.

„O kas drįso pažeminti ir paniekinti niekuo nekaltus, atimti turtą, namus, žemes, pasmerkti senelius, vos gimusius kūdikius, vaikus nežiniai ir kančiomis, bado mirčiai svetimoje žemėje? Kas atgailaus, kad mano sesės turėjo įrašą „gimusios Sibire“ kaip kaltės žymę? Kas grąžins mano, ketverių metų vaiko, teisę į ramią, gražią vaikystę savo gimtinėje? Tuos visus metus iki Atgimimo aš turėjau jaustis nusikaltėlė. Tik kas man pasakys, kaip 4 metų tapau „liaudies priešu?“, – kalbėjo R. Peslekienė.

„Gal man galėtų pasakyti ponai, šnekantys apie tremtį iš aukštų tribūnų, kaip apie „savanorišką“ mūsų išvykimą iš Lietuvos? Kodėl po visą Sibirą išmėtyti mūsų Lietuvos vaikų kaulai dūla sukloti po pabėgiais, užlieti užtvenktų upių vandeniu, guli pabalę Kazachstano ir Tadžikistano smėlynuose, nuplauti į jūrą Lenos deltoje? Jau norima pamiršti istorijos pamoką, todėl sakoma: “Ir Lietuvoje buvo sunku“. Taip, buvo sunku, bet čia buvo savo žemė, čia buvo saviškiai. Kažkodėl niekas nenorėjo patys važiuot į Sibirą“, – pridūrė ji.

Pasak tremtinės, net ir praėjus dešimtmečiams pro tremties slegianti praeitis vis užgriūna.

Kreipdamasi iš Seimo tribūnos, ji taip pat sakė: „Netikėkite tuščiais pažadais ir rėksniais, netikėkite tais, kurie laksto po svetimas pakampes ir teršia Tėvynę. Mes visi už ją atsakingi – nes turime tik ją vieną“.

„Nepardavinėkime jos ir neišdavinėkime, nes tik būdami vieningi sugebėsime apsaugoti ir apginti ją, savąją Lietuvą. Taip kaip dabar gina ukrainiečiai ne tik savo, bet ir mūsų laisvę“, – sakė R. Peslekienė.

1941-ųjų birželio 14-ąją pradėti masiniai lietuvių areštai ir trėmimai į Sovietų Sąjungos gilumą, Sibirą.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro duomenimis, per pirmąją okupaciją sovietai ištrėmė, nužudė, įkalino apie 23 tūkst. šalies gyventojų. Iš viso iki 1953 metų iš Lietuvos ištremta apie 130 tūkst. žmonių, dar apie 156 tūkst. lietuvių buvo įkalinta.