APSKRITYJE

Tvora kvartalą pavertė gulagu

Geležinkelis ištisą uostamiesčio kvartalą pavertė tikru gulagu. Liudo Giros, Geležinkelio, dalies Kretingos gatvių gyventojai, norėdami patekti į miestą, nueiti į maisto parduotuves ar vaistinę, priversti apeiti apie poros kilometrų lanką.

Šią miesto dalį iš vienos pusės supa geležinkelį aptvėrusi tvora ir senyvo amžiaus žmonėms, nėščioms moterims, invalidams neįveikiamas pėsčiųjų tiltas, iš kitos - transporto viaduko apsauginiai barjerai, iš trečios - miesto pakraščių tyrlaukiai, o į civilizaciją veda kol kas sunkiai pravažiuojama Kretingos gatvė. Žmonės klausia: už ką mes priversti gyventi gulage?

Perka brangiau

Gulago sąlygas pajuto dauguma vyresnio amžiaus žmonių, gyvenančių Geležinkelio ir L.Giros gatvėse. Kol nebuvo geležinkelį juosiančios tvoros, žmonės pėsčiomis eidavo net iki Sportininkų gatvėje esančios „T Market“ parduotuvės.

Netoliese daugiabučiame name įsikūrusi nedidelė maisto parduotuvė, nors ir turi pakankamą asortimentą, tačiau varganus centus skaičiuojančių pensininkų netenkina: lyginant su „T Market“, ten visos prekės 15 - 20 centų brangesnės.

Netenkina jų ir kainos šalia esančioje vaistinėje: Sportininkų gatvėje tie patys vaistai, gyventojų teigimu, kainuoja pigiau.

Daugybę kartų aprašytas pėsčiųjų tiltas per geležinkelį, kurį ne taip seniai kiek galėjo suremontavo geležinkelininkai, žmonėms sunkiai įveikiamas. O ką kalbėti apie silpnos sveikatos, pagyvenusius žmones, nėščias moteris, motinas, vežimėliuose vežančias vaikučius? Pėsčiųjų tiltas visai neįveikiamas invalidams.

Buvo pervaža

Geležinkelio ir L.Giros gatvėse daug ikikarinės statybos namų, kuriuose gyvena klaipėdiečiai, prisimenantys pirmuosius pokario dešimtmečius. Jų teigimu, šalia pėsčiųjų tilto ilgokai buvusi pagrindinė transporto pervaža, kuri tiesiogiai jungė dabartines Šaulių ir Kretingos gatves.

Vėliau atsirado ar svarbesne tapo geležinkelius pervaža Herkaus Manto gatvėje, o prieš tris dešimtmečius toje vietoje buvo pastatytas viadukas.

Visi supranta, kad senų laikų nesugrąžinsi, buvusios pervažos niekas neatstatys. Tačiau senukai pagrįstai kėlė klausimą: pokario metais automobilių buvo nepalyginamai mažiau, tačiau vyravo gerokai intensyvesnis traukinių judėjimas. Dabar - priešingai. Argi neįmanoma vietoje neįveikiamą kalnų uolą primenančio tilto padaryti saugią pėsčiųjų perėją?

Į argumentus, kad dabartiniai saugumo reikalavimai labai griežti, kad geležinkelių transporte būtina laikytis jau ir Europos Sąjungos reikalavimų, buvo atrėžta: „Kurgi dar Europoje rasite tiltą, skirtą masiniam žmonių judėjimui, kuris absoliučiai neįveikiamas invalidams? Jie ką - ne žmonės?”

Pasiduoda ne visi

Geležinkelio tvoros nuo pasaulio atskirti žmonės prisitaiko prie nepatogumų įvairiai. Geležinkelio gatvės senyvo amžiaus gyventojai Danutė, Stanislava, Serafima ir Henrikas teigė, kad keletą kartų per savaitę jie priversti leistis į ilgą kelionę pigesnių produktų.

Iš savo namų pasukę link Universiteto miestelio, ten kerta reguliuojamą sankryžą, po to kulniuoja Miško arba Putinų gatvėmis iki geležinkelio ir buvusioje perėjoje pereina bėgius. Tada atsiduria Malūnininkų gatvėje, o nuo ten - jau ranka pasiekiama „T Market“.

Parduotuvėje prisikrovę maišelius produktų, tą pačią kelionę jie sukaria iki namų. Geležinkelio perėjoje šalia Malūnininkų gatvės sutikta Stanislava Einikienė skundėsi, kad ji silpnos sveikatos, skauda kojos, tačiau maža pensija verčia ją bent tris kartus per savaitę eiti ir pirkti pigesnių produktų.

Tačiau ponas Nikolajus, užkalbintas Malūnininkų gatvėje, sakė, kad jis nepasiduoda - kaip laipiojo per geležinkelį juosiančią tvorą, taip ir laipios. „Aš gyvenu kampiniame Geležinkelio gatvės name. Nuo manęs iki „T Market“ - tik kelios minutės kelio. Tas tiltas ir mūsų kvartalą juosianti tvora - nusikaltimas asmeniui“, - teigė ryžtingai nusiteikęs klaipėdietis.