V. BORISEVIČIAUS BEATIFIKACIJOS BYLA: KANKINYS JAU DABAR LYG LIETUVIŲ ŠVENTASIS

Popiežiui Pranciškui ne taip seniai paskelbus dešimt naujų katalikų šventųjų, tarp jų kada nors tikimasi išvysti ir dar vieną Dievo tarną, kankinį, Lietuvos vyskupą Vincentą Borisevičių.

Jo beatifikacijos byla jau penktus metus Vatikane laukia savo eilės. Dokumentus rengęs kunigas Andrejus Sabaliauskas nesiėmė prognozuoti, kada viskas pajudės, nes yra dar prieš 500 metų pateiktų bylų, kurios neišspręstos iki šiol.

Viltis, kad sprendimas dėl vyskupo V.Borisevičiaus palaimintojo statuso, o paskui jau – ir dėl šventojo, bus spartesnis, išlieka.

Ypač po popiežiaus Pranciškaus viešnagės Lietuvoje 2018-ųjų rudenį. Viešėdamas mūsų šalyje Šventasis Tėvas apsilankė buvusiame KGB kalėjime, neaplenkdamas ir šaudymo kameros, kurioje šūviu į pakaušį po ilgų kankinimų sovietų budelių buvo nužudytas V.Borisevičius.

Šioje kameroje žuvo per 1 tūkst. žmonių, tarp jų – kunigas Pranas Gustaitis (užmuštas aštriu daiktu) ir Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Gynybos pajėgų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas.

Po ekskursijos, kurioje Pranciškų lydėjo dabartinis Lietuvos Vyskupų Konferencijos pirmininkas, Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas ir buvęs šio kalėjimo kalinys kardinolas Sigitas Tamkevičius, popiežius turėjo susitikti su Lukiškių aikštėje susirinkusiais žmonėmis ir melstis už kalėjusius ir žuvusius dėl Lietuvos laisvės.

Tačiau Šventasis Tėvas buvo toks sukrėstas, kad po apsilankymo buvusiame kalėjime išvyko uždaru automobiliu.

Atgulė: 1999 m. rugsėjį vyskupo V.Borisevičiaus palaikai surasti ir perkelti į Telšių katedros kriptą šalia kitų garsių Telšių vyskupų. Vytauto Liaudanskio nuotr.

Ko neįrašė dokumentuose

Ir nenuostabu: popiežius puikiai suvokė, ką galėjo išgyventi Lietuvos kankiniai, nors jų kankintojai daug ko ir neįrašė į savo archyvų popierius.

1945 m. enkavėdistai jau buvo pririnkę „duomenų apie antitarybinę V.Borisevičiaus veiklą“.

Pirmą kartą vyskupą suėmė Vilniuje 1945 m. gruodžio 18 d. ir paleido per Kūčias, tačiau neilgam.

Antrą kartą jį suėmė 1946 m. vasario 5 d.

Neabejojama, kad NKVD rūmų požemiuose vyskupas per tardymus buvo kankinamas.

Visos vyskupo V.Borisevičiaus bylos archyve nėra, išliko tik fragmentų.

Bažnyčiai ir tikintiesiems V.Borisevičius liko atsidavęs Dievo tarnas, kitatikiams ar net ateistams, kuriuos gelbėdamas jis rizikavo savo gyvybe, – ne ką mažiau šventas, net ir be oficialaus religinio statuso.

Žinoma, kad tardyti jį pradėjo po poros dienų. Tardymai vykdavo naktimis ir trukdavo septynias aštuonias valandas.

Tardymai vis ilgėdavo, pasiekdavo ir keliolikos valandų trukmę.

Tačiau vyskupas neišdavė nė vieno laisvės kovotojo, kunigų, rėmusių maistu partizanus, ar gyventojų, besislapstančių nuo represinių struktūrų.

Apie mušimą ar kankinimus įrašų saugumo dokumentuose nėra, nors vyskupo ekonomė, atvežusi jam švarių marškinių, gavo nešvarius, suplėšytus ir kruvinus.

Žinoma, kad vyskupą siekta padaryti savo agentu, skundiku.

Okupantai nepajėgė suvokti, kad tai absoliučiai nesuderinama su šio garbaus ir žmonėms atsidavusio dvasininko sąžine ir moralinėmis nuostatomis.

Atsidavęs iki galo

Dar prieš antrąjį suėmimą, 1946 m. sausį, vyskupas V.Borisevičius parašė oficialų pareiškimą NKVD komisarui ir priminė, kad karo metu maitino SSRS piliečius, vokiečių atvežtus į Lietuvą darbų, išgelbėjo nuo nacių sušaudyti nuteistus penkis komunistus, taip pat gelbėjo žydus ir įvairių įsitikinimų žmones.

Jis rašė, kad skundimai, išdavystės nesuderinami su jo tikėjimu, sąžine ir pareigomis, todėl kategoriškai atsisako tai daryti.

Nesugebėję vyskupo palaužti ir kalėjime, okupantai suformulavo kaltinimą: „buržuazinis nacionalistas, maistu rėmė banditus“.

Kai Lietuvą prieš daugiau nei 80 metų užgriuvo viena okupacija po kitos, vyskupas puikiai suvokė, kas jam gresia, jei nepaisys sovietų ar nacių reikalavimų.

Ir net tada, kai turėjo galimybę pabėgti, 1944 m., vokiečiams traukiantis iš Lietuvos, jis atsisakė trauktis į Vakarus, teikdamas, kad „Ganytojas negali palikti savo žmonių“.

Bažnyčiai ir tikintiesiems V.Borisevičius liko atsidavęs Dievo tarnas, kitatikiams ar net ateistams, kuriuos gelbėdamas jis rizikavo savo gyvybe, – ne ką mažiau šventas, net ir be oficialaus religinio statuso.

Atgulė: 1999 m. rugsėjį vyskupo V.Borisevičiaus palaikai surasti ir perkelti į Telšių katedros kriptą šalia kitų garsių Telšių vyskupų. Vytauto Liaudanskio nuotr.

Kūną pavyko atpažinti

1946 m. lapkritį Lietuvos SSR vidaus reikalų liaudies komisariato karinis tribunolas paskelbė: „Vincą Borisevičių, Augustino, nusikaltusį pagal BK 58-1 straipsnį, – sušaudyti“.

Nuosprendis jam (ir dar dvylikai kitų asmenų) buvo įvykdytas 1946 m. lapkričio 18 d. Vilniuje, palaikai užkasti Tuskulėnuose.

1994 m. archeologas Vytautas Urbanavičius su kolegomis pradėjo palaikų Tuskulėnų dvaro teritorijoje identifikavimo tyrimus.

Buvo kilę keblumų kūno atpažinimo klausimu, tačiau galiausiai 1996 m. vasarą, panaudojus specialią aparatūrą, V.Borisevičiaus palaikai buvo identifikuoti ir deramai palaidoti Telšiuose, kur vyskupas vykdė savo ganytojišką veiklą.

Duomenys bylai

Dėl visiško pasiaukojimo tarnauti žmonėms ir savo tautai iškart po nepriklausomybės paskelbimo, 1990 m., buvo pradėti rinkti duomenys V.Borisevičiaus beatifikacijos bylai.

Rinkdami medžiagą dvasininkai į ją įtraukė daugybę dokumentų, tarp jų ir 1970 m. rašytą gydytojo, Lietuvos visuomenės veikėjo ir Steigiamojo Seimo atstovo Eliziejaus Draugelio, kuriam taip pat teko bendrauti su vyskupu V.Borisevičiumi, liudijimą.

„Vyskupas V.Borisevičius yra išskirtinas lietuvių vadas, nuoširdus patriotas ir visuomenės veikėjas. Jis buvo puolamas tiek caristinių žandarų (už draudžiamąją literatūrą), tiek vokiečių nacių. Tenka pabrėžti jo pasiaukojimą ir drąsą, kai, raudonajam tvanui plūstant į mūsų tėvynę, jis 1944 m. liko Telšiuose jau kaip tos vyskupijos vyskupas. (…) Nežiūrint aukšto išsimokslinimo ir aukštų pareigų (Kunigų seminarijos profesorius, Telšių kurijos kancleris, profesorius ir rektorius, vyskupas sufraganas ir pagaliau vyskupas), jis visuomet liko toks pat draugiškas, malonus, prieinamas, lygus su kitais“, – teigiama dokumente.

Po procedūrų dalies visi surinkti dokumentai ir kita su byla susijusi medžiaga buvo vyskupo Kęstučio Kėvalo ir šios bylos notaro kanauninko A.Sabaliausko užantspauduota ir taip parengta išvežti į Vatikaną, į Šventųjų skelbimo kongregaciją.

Daug asmenų prisidėjo prie šio didelio darbo – dirbo ne tik kanonizacijos bylos tribunolas, bet ir istorikai, teologai, vertėjai, įvairių sričių konsultantai.

Byla pradėta 1990 m. tuomečio Telšių vyskupo Antano Vaičiaus rūpesčiu, darbą tęsė vyskupas Jonas Boruta ir dabartiniam vyskupui Algirdui Jurevičiui globojant Dievo tarno, kankinio, vyskupo V.Borisevičiaus beatifikacijos tribunolas baigė šios bylos tyrimą.

2018 m. byla išsiųsta į Vatikaną.

Nepalaužė: nei kankinamas, nei psichologiškai spaudžiamas vyskupas V.Borisevičius sovietų saugumiečiams neišdavė bendražygių ir savo principų. Lietuvos gyventojų rezistencijos ir genocido tyrimo centro nuotr.

Neišdavė Dievo ir žmonių

Kunigas, bylos notaras A.Sabaliauskas, daug prisidėjęs prie V.Borisevičiaus beatifikacijos bylos rengimo, paaiškino kai kurias su šia byla susijusias aplinkybes.

– Kaip kilo idėja siekti V.Borisevičių paskelbti palaimintuoju?

– Pirmiausia reikėtų pabrėžti jo ištikimybę pašaukimui, žmogiškosioms vertybėms, kurias jis labai puoselėjo, ir galiausiai ištikimybė kunigystei ir vyskupystei, neišduodant Kristaus ir neišduodant Tėvynės. Jo kankinystė yra susieta su šiais dviem dalykais. Jį okupantų valdžia bandė įtikinti, kad Dievo įsakymai yra nieko verti. Tai yra ateistinis jų sampratos modelis. Jie siūlė kompromisą – paliks poste, bet reikės išduoti visus principus. Išduoti Tėvynę, išduoti žmones, išduoti Dievą, Bažnyčią. Tai nesuderinami dalykai. Jis nesileido į jokį kompromisą. Jis išliko ištikimas ir tvirtas iki galo, kaip ir Kristus sakė – iki mirties, iki kryžiaus mirties. Jis buvo sušaudytas ir pripažintas kankiniu, dabar jis turi ir Dievo tarno titulą.

– Žvelgiant į V.Borisevičiaus bylos dokumentus, buvo išsiaiškinta, kad NKVD bandė nuslėpti jo mirties datą. Kaip manote, kodėl?

– Saugumas visada dirbo tokiu pat principu, kad suklaidintų žmones, kad jie gyventų mele, kad nebūtų ažiotažo, kad nebūtų paieškų ir kad nereikalautų atiduoti jo kūno. Tada buvo klastojami dokumentai. Klaidinti yra melo karalystės ir melo imperijos principas – niekada nesakyti tiesos, bet apraizgyti tiesą melo pinklėmis ir pristatyti kaip galutinį variantą, kaip galutinį tyrimą.

– Bylą sudaro 5 tūkst. puslapių, kas labiausiai joje akcentuojama?

– Byla yra surinkta iš dokumentų, kurie atspindi jo veiklą – tai spaudos ir moksliniai straipsniai, liudijimai, prisiminimai. Jie sudaro bylos pagrindą, o turinys yra slaptas, kol vyksta tiriamasis procesas. Pirmasis etapas jau yra baigtas, byla yra užbaigta dieceziniu lygmeniu. Kaip ir kas vyksta Romoje, dabar rūpinasi Donatas Litvinas.