Šeštadienio interviu

V. Pamparo mokiniai kontrolinius rašo šypsodamiesi

Net ir pas Vaidą Pamparą nesimokę mokiniai žino, kad tai – geras pedagogas. Šis Vytauto Didžiojo gimnazijos mokytojas mėgstamas ir žinomas ne vien todėl, kad nuo jo tiesiog spinduliuoja gera nuotaika. „Kas gali būti geriau – ir vėl istorija!” - taip atėjusius į pamoką mokinius pasveikina V.Pamparas.

Jis nesipuikuoja, kad jam matematiką dėstė dabartinis švietimo ir mokslo ministras Algirdas Monkevičius. Kad kai kurie V.Pamparo mokiniai įsidarbino Briuselyje. Kad jo parengti abiturientai kasmet puikiai išlaiko valstybinius egzaminus.

Šie dalykai tik probėgšmiais buvo paminėti, kai šnekėjomės V.Pamparo kabinete. „Daug lengviau pamoką vesti nei interviu duoti“, - kvatojo 36 metų pedagogas, dėl savo išvaizdos ir judrumo dažnai atrodantis kaip jaunuolis.

- Kokia Jūsų, rodos, amžinos jaunystės paslaptis?

- Kas mokykloje dirba, tas jaunai atrodo. Bent jau dauguma pedagogų. Mokykloje neišeina susitapatinti su, pavyzdžiui, keturiasdešimtmečio žmogaus problemomis. Neįmanoma susenti su jaunimu dirbant. Tuo ir žavus mokytojo darbas.

- Gal dėl to užsinorėjote tapti mokytoju? Jei rimtai, kodėl pasirinkote šią profesiją?

- Geras pavyzdys užkrėtė. Mano, Naujosios Akmenės moksleivio, pasirinkimas studijuoti istoriją tuometiniame Vilniaus pedagoginiame institute buvo sąmoningas. Istoriją dėstančio auklėtojo Vidimanto Raudžio pamokos buvo įdomios, o jo paties asmenybė – įspūdinga (dabar jis vadovauja Klaipėdos universiteto Pedagogikos fakulteto Edukologijos katedrai). Tais laikais įstoti į Pedagoginį institutą nebuvo lengva. Man reikėjo įveikti konkursą – trys į vieną vietą. Nepalyginsi su dabartimi, kai mokytoju niekas nenori būti.

- Kodėl?

- Sunkiai galima įsivaizduoti sunkesnį darbą. Šiuolaikinio jaunimo nevilioja tai, kad reikės daug dirbti ir mažai uždirbti. Jaunas specialistas, baigęs bakalauro ar magistro studijas, į rankas gaus apie 600 litų atlyginimą.

- Tad kas laukia Lietuvos mokyklos?

- Jau dabar stipriai nukraujuojame. Pažįstu ne vieną jauną specialistą, kuris dirbo mokykloje, o ir jo širdis linksta į mokyklą, bet ją paliko. Dėl geriau apmokamo darbo bendrovėse. Kad mokykloje gautum 1000-1200 litų algą, reikia turėti 10-15 metų pedagoginio darbo stažą. Taigi jose lieka arba idealistai, arba seniai dirbantys pedagogai su solidžiais darbo stažais.

- Ar matote išeitį?

- Dėl mažėjančio gimstamumo ir švietimo reformos sumažėjo mokyklų, mokinių bei mokytojų. Politikai aiškina, kad nuo 2000-ųjų švietimas sutaupė 500 mln. litų. Bet kur šie pinigai? Kodėl jie neinvestuojami į švietimą? Visa tai veda nežinia į kur ne vien mokyklas, bet ir universitetus. Ten irgi dėstytojai sensta, jaunimas nenori tapti mokslininkais, nes darbas – nelengvas, o atlyginimas – menkas.

- Ačiū Dievui, dar mokyklos netuščios, o jose yra mokytojų, kuriuos mokiniai myli. Jūs nuolat šypsotės ir juokaujate. Gal dėl to prie Jūsų vaikai lipte limpa?

- Jei dirbi mokykloje, vadinasi, turi išmokyti, negali nuolaidžiauti. Tačiau net ir kontrolinius darbus mes stengiamės rašyti šypsodamiesi. Aš kontrolinius darbus vadinu šventėmis. Istorijos šventėmis, į kurias ateiname pasidžiaugti tuo, ką išmokome.

- Ar laikote save daug dirbančiu mokytoju?

- Iki pietų turiu keturias pamokas gimnazijoje, o po pietų – dar keturias pamokas savo istorijos mokykloje. Taip vadinu kursus, kuriuose su 150 moksleivių ruošiamės valstybiniams egzaminams. Nelaikau savęs įprastu korepetitoriumi, nes dirbu legaliai ir moku valstybei nemažus mokesčius. Į mano kursus kasmet susirenka mokinių ne vien iš Klaipėdos.

- Kaip atsigaunate po darbo?

- Visa mano atgaiva yra šeima. Su žmona – klaipėdiete Nomeda – susipažinome studijų metais. Ji instituto tautinių šokių ansamblyje šoko, aš dainavau. Esame tipiška pedagogų šeima. Nomeda dirba „Ąžuolyno“ gimnazijoje mergaičių technologijų mokytoja. Turime du nuostabius vaikus. Gabrielė – ketvirtokė, o Laurynas – šeštokas. Abu mokosi S.Dacho vidurinėje mokykloje. Vakarais daug bendraujame su vaikais: turime ir žaidimų, ir rimtų pašnekesių. Neslėpsiu, kad prieš penkerius metus nemokėjau taip suplanuoti savo laiko, kad jo daugiau liktų šeimai. Dabar jau išmokau. Šių metų inovacija – kiekvienas penktadienis yra tėvelio diena. Tai reiškia, kad po pietų žmona nesirūpina vaikais, ji yra laisva. Gali susitikti su draugėmis ar kuo kitu užsiimti. Penktadienį aš vaikus surenku po pamokų ir važiuojame tėvelio pietų. Dažniausiai į piceriją.

Žmogus talpina savyje įvairias savybes. Namuose nuolat skaitau, dažniausiai analitinę literatūrą, taip pat nevengiu rankų darbų. Įrengdamas būstą atradau, kad moku ir elektros laidus nutiesti, ir vandens vamzdžius įrengti, ir duris įstatyti. Šią vasarą pagaliau įvykdžiau prieš kelerius metus duotą pažadą – sodelyje prie namų pastatyti pavėsinę. Kai viskas tavo rankomis sukurta, yra gera, smagu. Šalia tomis pačiomis rankomis pasėta žolė, pasodintos tujos.

Nuo vaikystės domiuosi automobiliais. Žmona sakė, kad važiuotų su manimi į pasaulio kraštą, tad, matyt, pasitiki manimi kaip vairuotoju. Mašinėlė sena – šešiolikos metų, bet prižiūrima puikiai tarnauja ir pastarosiomis vasaromis mus nuveža prie pamėgtų Tatrų kalnų.

- Neslepiate, kad Jus - mokytoją ir tėvą - jaudina dabartinis jaunimas. Jūsų žodžiais, jaunoji karta yra greito vartojimo makdonaldo kultūros paveikta.

- Tai atsiskleidžia ne vien per pamokas, kai mokiniai nori gauti kuo daugiau informacijos ir kuo mažiau mąstyti apie įvykių priežastis. Reklama kasdien skiepija vartojimą. Jei neturi naujausio modelio mobiliojo telefono, vadinasi, tu jau nebemadingas. Užmirštama, kad telefono pirmiausia reikia prisiskambinti. Arba kitas greito vartojimo pavyzdys: pirkti kas 3-4 mėnesius vis kitus drabužius vien todėl, kad jie keičiasi, o ne todėl, kad prireikia. Vartoti, negalvojant, kodėl... Dabartinė karta yra pasiklydusi informacijos gausoje ir vertybėse. Manydamas, kad tai – rimta problema, visgi manau, kad viską reguliuoja natūrali raida. Prisiminkime: nepriklausomybės atkūrimo pradžioje turėjome turgaus bangą, kai daug kas nenorėjo mokytis, nes norėjo uždarbiauti. Turgaus prekeivių banga praėjo, atėjo kita – greito vartojimo banga.

Yra toks sparnuotas posakis: „Istorija - gyvenimo mokytoja“. Tad kai prisimenu istoriją, tas nerimas dėl dabartinio kartų konflikto, rodos, palengvėja. Juk pradedant antikine Platono akademija, visais laikais visi vyresnieji teigė, kad nesupranta jaunimo.