Valstybės „auditas“ advokatūros akimis

Sėkmės atspalvis

Pastaruosius kelerius metus Lietuvos advokatūra apžvelgia didžiausias valstybės teisines sėkmes ir nesėkmes. Aptariamos svarbiausios 2025-ųjų pergalės ir skaudžios pamokos – sprendimai, kurie stiprino valstybę, ir tie, kurie paliko kartėlį.

Lietuvos advokatų tarybos pirmininkas Mindaugas Kukaitis priminė netolimą praeitį, kai dar prieš Seimo rinkimus advokatūra išskyrė devynias pažeidžiamas žmogaus teisių sritis: „Rinkimai vyko spalio mėnesį. Mes įžvelgėme, kad gali kilti grėsmių dėl žmogaus teisių pažeidimų, todėl kreipėmės į advokatus prašydami pavyzdžių – nurodyti, kurie įstatymų straipsniai dažniausiai pažeidžiami. Parengėme memorandumą, išsiuntėme jį visiems Seimo nariams, paviešinome spaudos konferencijoje ir tikėjomės būti išgirsti. Praėjus metams įvertinome, ar kuri nors sritis buvo bent kiek paliesta.“

Nors, advokatūros akimis, dominavo nesėkmės, siekiant pusiausvyros, buvo išskirti penki sėkmingi ir penki nesėkmingi teisiniai aspektai. M. Kukaitis pripažįsta, kad dalis įvardytų sėkmių turi ir nesėkmės atspalvį.

„Kai sėkmė pasiekiama Europos Žmogaus Teisių Teisme (EŽTT), laikome ją dviguba – ir sėkme, ir nesėkme. Nesėkme todėl, kad nacionaliniai teismai vis dėlto nesugebėjo perlipti per save ir atkurti teisingumo – prireikė trečiosios šalies įsikišimo, kad būtų konstatuota mūsų klaida, – pasirinkimą aiškina Advokatų tarybos pirmininkas. –  Jeigu nacionaliniai teismai neišsprendžia tam tikrų reguliavimo problemų ir Konstitucinis Teismas (KT) pasako, kad pažeidimas egzistavo daugybę metų, tai taip pat yra dviguba sėkmė ir nesėkmė. Sėkmė, nes teisingumas buvo atkurtas ir buvome išgirsti, o nesėkmė – kad tiek ilgai reikėjo laukti.“

Teisinis nihilizmas

Nors advokatūra pirmiausia vardija sėkmes, didžiausią susirūpinimą kelia nesėkmės, o tiksliau – jų priežastis: politikų (ne)atsakomybė.

„Viena iš nesėkmių – kai politikai negirdi, kad turi triumfuoti teisė, ir ima kurti sau parankius mechanizmus. Prisiminkime čekiukų istoriją. Užuot laiku sukūrę piktnaudžiavimą užkardančius teisės aktus, jie, pajutę grėsmę, nusprendė apsiginti patys: pakeitė įstatymą jį sušvelnindami. Kadangi švelninantis įstatymas galioja atgaline data, o sunkinantis – ne, politikai patys save atleido nuo atsakomybės, net nelaukdami teismo verdikto“, – parlamentarų mundurų plovimo akciją priminė M. Kukaitis.

Seimo narių kreipimasis į KT atskleidė dar skandalingesnių detalių: pataisas rengė ir už jas balsavo ne vienas parlamentaras, figūruojantis vadinamojo čekiukų skandalo ikiteisminiuose tyrimuose. Tai buvo daroma ignoruojant išaiškinimą, kad tokie asmenys privalo nusišalinti nuo bet kokių sprendimų, tiesiogiai lengvinančių jų pačių teisinę padėtį.

„Pamirštama pagrindinė misija: daugumos išrinktas politikas neturi pamiršti rinkėjų lūkesčių. Tačiau realybė kitokia – po rinkimų daroma tai, kas naudinga sau. Didžiausia nesėkmė yra tai, kad politinė atsakomybė valstybėje vis dar nėra teisiškai įtvirtinta“, – pastebi M. Kukaitis.

Visiško teisinio nihilizmo pavyzdžiu tapo ir 2025 m. valstybinių egzaminų rezultatų koregavimas, visiems abiturientams papildomai pridedant po dešimt balų. Esminė problema čia ne patys balai, o valstybės nesugebėjimas teisiniu būdu užkirsti kelio neteisėtumui.

Kai neteisėti veiksmai nesulaukia teisinio įvertinimo, jie tampa ne klaida, o pavojingu ateities modeliu. Tai – ne tik švietimo sistemos, bet ir konstitucinės kultūros krizė. Didžiausias smūgis pasitikėjimui valstybe suduotas gabiausiems abiturientams, o ši teisės viršenybės nepaisymo klaida ir įvertinimų fikcija liks visam gyvenimui.

Situacija: Seimo narių kreipimasis į KT atskleidė dar skandalingesnių detalių – pataisas rengė ir už jas balsavo ne vienas parlamentaras, figūruojantis vadinamojo čekiukų skandalo ikiteisminiuose tyrimuose. / V. Skaraičio / BNS nuotr.

Tautos pareiga

Advokatų tarybos pirmininkas pasidalijo istoriniu pavyzdžiu: „Seniausia demokratija ir parlamentas gimė Islandijoje. Prie jų parlamento stovi didelis, perpus perskeltas akmuo su įkaltu pleištu. Ant jo užrašyta viena pamatinių nuostatų, deklaruotų Prancūzijos revoliucijos metu: „Kai Vyriausybė pažeidžia tautos teises, sukilimas yra pati švenčiausia tautos teisė ir pati būtiniausia pareiga.“

M. Kukaitis pastebi, kad šis simbolis politikams niekada nebuvo prie širdies – akmuo ilgai buvo kilnojamas iš vienos vietos į kitą, tačiau dabar jis stovi kaip priminimas, ką daryti, kai demokratijai kyla pavojus. Pavojus, anot advokato, atsiranda tada, kai politikai ima valdyti šalį vadovaudamiesi tik savo nuožiūra ir ignoruoja visuomenės balsą: „Esame ant itin plono ledo. Mūsų valstybė maža, todėl privalome vienas kitą gerbti, girdėti ir įsiklausyti – ne tik tam, kad teisė nepralaimėtų, bet kad žmogus išliktų pirmoje vietoje. Svarbiausia valstybės ašis yra žmogus. Jei jis jausis gerai, gerai jausis ir jo išrinkti atstovai, o tada ir visa sistema veiks stabiliai. Viskas priklauso nuo valdžių padalijimo principo: įstatymų leidžiamosios, vykdomosios, teisminės valdžios ir ketvirtosios grandies – visuomenės kritinio mąstymo bei laisvos žiniasklaidos.“

Advokato misija apima ne tik gynybą, bet ir teisinį švietimą – pagalbą žmonėms suprasti savo teises dar iki konflikto, o ne jau stovint prie teismo durų. Brandi teisinė sistema pasižymi ne įstatymų gausa, o visuomene, kuri geba tais įstatymais naudotis.

„Pirmasis Lietuvos teisingumo ministras Petras Leonas (1918–1919) savo raštuose pažymėjo, kad advokatūra visada nemėgstama tų, kurie valstybę nori valdyti savaip“, – pagarbą teisei pabrėžė M. Kukaitis.

Stringa įgyvendinimas

Partnerystės institutą advokatūra įvardija ir kaip sėkmę, ir kaip nesėkmę. KT priėmė sprendimą dėl bendro gyvenimo nesudarius santuokos, tačiau šis institutas nėra skirtas vien tos pačios lyties poroms – jis aktualus visiems kartu gyvenantiems asmenims. Dar 2000 m. liepą buvo nustatytas terminas iki 2002 m. sausio 1 d. parengti partnerystės registravimo tvarką. Taigi, netrukus sukaks 24 metai, kai Seimo priimtas įstatymas vis dar neįgyvendintas. Tai – itin iliustratyvus parlamento nepagarbos teisės viršenybei pavyzdys.

„Kai kalbama apie pažeidžiamas grupes, politikai dažnai mato tik tos pačios lyties asmenų teisių pažeidimus, bet nepastebi, kad gali būti pažeidžiamos tiek daugumos, tiek kitų mažumų teisės. Kai pažeidžiamos mažumos teisės, daugumai tai atrodo patogu – esą, jie mažuma, tegul prisitaiko. Tačiau kai politikai pažeidžia daugumos teises, ši tampa tiesiogiai priklausoma nuo politikų valios“, – pabrėžia M. Kukaitis.

Nors turime Europos standartus atitinkančius teisės aktus, esminė problema išlieka jų įgyvendinimas.

„Viena iš nesėkmių susijusi su visų areštinių renovacija už ES lėšas. Nors sąlygos jose tapo žmogiškesnės, pareigūnai, siekdami pasilengvinti darbą, visose areštinėse įrengė stebėjimo kameras“, – advokatams itin aktualią problemą mini M. Kukaitis.

Nekaltumo prezumpcija nustato, kad žmogus yra nekaltas, kol teismas neįrodo priešingai. Sulaikytas asmuo turi pamatinę teisę susitikti su advokatu. Statistika rodo, kad kasmet sulaikoma nuo 12 iki 15 tūkst. žmonių (iki 24 valandų), tačiau tik apie 1 200 atvejų vėliau kreipiamasi į teismą dėl suėmimo. Vadinasi, dešimt kartų mažiau asmenų kėlė realų pavojų bėgti ar naikinti įrodymus.

Kokia yra sulaikytojo teisė, įtvirtinta Europos žmogaus teisių chartijoje? Pirmiausia – susitikti su advokatu, nes bendrauti su artimaisiais jam neleidžiama.

„Advokatas yra vienintelis asmuo, su kuriuo sulaikytasis gali pasitarti. Kai šis susitikimas filmuojamas ar daromas garso įrašas, mes, kaip advokatai, nebegalime užtikrinti konfidencialumo ir žmogaus teisės į visapusę gynybą“, – teigia Advokatų tarybos pirmininkas.

Petras Leonas savo raštuose rašė, kad advokatūra nemėgiama tų, kurie nori valstybę valdyti savaip.

Ydingi lyderiai

Kaip vieną sudėtingiausių valstybės problemų Advokatų tarybos pirmininkas išskiria Lietuvos įstatymų bagažą. Atgavus nepriklausomybę, sovietinę teisę teko keisti nacionaline, o įstojus į ES – pritaikyti ją prie Bendrijos reikalavimų.

„Tačiau šis procesas tapo nesuvaldomas ir dabar esame „lyderiai“ pagal įstatymų leidybos tempą. Lietuva kasmet išleidžia daugiau įstatymų nei Prancūzija, Vokietija, Lenkija, Latvija ir Estija kartu sudėjus. Šiandien turime per 100 tūkst. galiojančių teisės aktų – įskaitant įstatymus, Vyriausybės nutarimus, ministrų įsakymus ir t. t.“, – šalies teisinę bazę apžvelgia pirmininkas.

Anot M. Kukaičio, Europos Parlamente vadovaujamasi taisykle: vienas naujas teisės aktas gali būti priimtas tik panaikinus senąjį (one in, one out). Jei priimamas naujas reglamentavimas, jis dažniausiai sujungia kelis ankstesnius dokumentus. Tačiau Lietuvoje vyrauja ydinga praktika kurti begalinius įstatymų pakeitimo įstatymus.

„Tokią teisėkūrą paprastam žmogui suprasti neįtikėtinai sunku. Jei sąžiningai skaitytume po vieną įsakymą ar įstatymą per dieną, visą galiojančią bazę baigtume peržiūrėti tik 2036 m. Mums prireiktų daugiau nei dešimties metų vien tam, kad susipažintume su tuo, kas sukurta“, – parlamentarų suregztą teisinį raizginį įvertino advokatas.

Kas gali susigaudyti tokiame įstatymų liūne? Ar, esant tokiam teisiniam chaosui, apskritai įmanomos sėkmingos ir tvarios reformos?

Bėgimas be analizės

Vienas pavyzdžių, kai politikai, galbūt pasidavę teisiniam chaosui, o gal jame tiesiog užklimpę, buldozeriu stūmė mokesčių reformą ar sprendė LRT klausimą.

„Atsiradus idėjai keisti kertinius dalykus, pavyzdžiui, kodeksus ar mokesčių sistemą, mums, teisininkams, itin svarbi tampa tinkama procedūra. Pirmiausia būtina įsitikinti, kad pokyčiai apskritai reikalingi. Antrasis žingsnis – išanalizuoti, ar naujovės nepablogins esamos situacijos. Tai vadinama teisės akto poveikio vertinimu – būtina nustatyti, ar nebus padaryta žala“, – būtiną sprendimų pamatą aiškina M. Kukaitis.

Pasak advokato, po šių etapų turi eiti projekto parengimas, ekspertizė, įstatymo priėmimas ir galiausiai – stebėsena. Tačiau šiandien stebėsena praktiškai nevyksta: niekas netiria priimtų įstatymų padarinių, jie tiesiog keičiami naujais. Be to, ignoruojamas esminis elementas – poveikio vertinimas.

Anot pirmininko, norint išvengti klaidų, būtinos nepriklausomų ekspertų įžvalgos. Teisėkūros taisyklės aiškiai nurodo, kada toks vertinimas privalomas: kai įstatymas keičiamas iš esmės arba priimamas visiškai naujas reguliavimas.

„Visas mokesčių reformos paketas buvo naujas ir eksperimentinis, tačiau poveikio vertinimas nebuvo atliktas. Kai Seimas galiausiai suprato, kad vertinimas būtinas, jis virto butaforija. Pagal taisykles jį gali atlikti tik mokslo įstaiga arba ekspertinė organizacija. Biudžeto ir finansų komiteto posėdžio įraše užfiksuota, kaip pirmininkui skambina akademikas ir sako: „Aš galiu tai atlikti, bet, jei adresuosite universitetui, užduotis gali patekti kitam asmeniui; jei adresuosite Mokslų akademijai ir nurodysite mane – atliksiu aš.“ Akivaizdu, kad buvo sąmoningai vengiama tikro poveikio vertinimo, viską darant skubos tvarka, kad tik būtų greičiau baigta“, – esminius akcentus dėlioja M. Kukaitis.

Rizika Konstitucijai

Galiausiai, vertinant visas įvardytas sėkmes ir nesėkmes, ryškiausias išlieka vienas leitmotyvas – atsakomybė. Tiksliau, asmeninės atsakomybės stygius. Nesvarbu, ar tai aukštoji politika, ar valstybės institucijų veikla, būtent nebaudžiamumo pojūtis tampa didžiausia rizika demokratijai. Valstybėje, kurioje deklaruojamas saugumas, bet nėra realios atsakomybės mechanizmų, net ir Konstitucija rizikuoja likti tik deklaratyviu pažadu.

„Lengviausia atsakomybę išsklaidyti prisidengiant kolektyviniais sprendimais. Tarsi nusprendė kokia nors abstrakti dauguma, o kas konkrečiai už tai atsako – neaišku. Tuomet telieka laukti kitos daugumos, kuri galbūt klaidą ištaisys. Tačiau teisingumas reikalauja, kad už sprendimą atsakytų tas, kas jį priėmė. Negalima tiesiog pasyviai laukti rinkimų ir tikėtis, kad naujai išrinktieji bus kitokie – juk nežinome, kokios vertybės slypi jų viduje. Žmogišką klaidą suprasti galima, tačiau, jei klaida daroma piktnaudžiaujant įgaliojimais, toks procesas privalo būti stabdomas, o jį sukėlę asmenys – eliminuojami“, – reziumuoja M. Kukaitis.

Atsakomybės nebuvimas – tai ne tik teisės problema. Tai lūžis pasitikėjimo grandinėje. Kai niekas neatsako, teisė virsta procedūra, valstybė – forma, o demokratija – imitacija.