Modeliu netapo
Kai kinologas Valdas Strazdas prieš kelerius metus dairėsi šuns, žmonių palaikų paieškų jo planuose nebuvo. Tiesą sakant, nebuvo net minties apie kokią nors ypatingą šuns misiją. Buvo kur kas paprastesnis sumanymas – rasti judrų, protingą keturkojį, su kuriuo būtų galima daug vaikščioti. Valdas net susidarė „Excel“ lentelę, kurioje vienas paskui kitą rikiavosi kriterijai. „Excel“ parašė vienaip, o gyvenimas parodė visiškai kitaip“, – juokėsi Valdas.
Borderkolių veislės mažylis iš Lenkijos veislyno į Lietuvą atkeliavo būdamas šešių mėnesių – vėliau nei įprastai šuniukai patenka pas šeimininkus. Per tą laiką kai kurie įpročiai jau buvo susiformavę, o dalies jų atsikratyti taip ir nepavyko. Pirmiausia teko mokytis gyventi Vilniaus centre. Troleibusai, autobusai, motociklai, traktoriai – aplinka, kuri žmogui atrodė savaime suprantama, jautriam šuniui buvo pilna netikėtų garsų. Išryškėjo ir kita problema. Pirmuosius šešis gyvenimo mėnesius Vilis augo kartu su broliu, todėl į kitus šunis žiūrėjo kaip į žaidimų draugus. Pamatęs dogą, pudelį ar mišrūną, Vilis veržėsi bėgti pas juos, nesuprato, kodėl turėtų klausyti šeimininko ir likti prie jo. „Jis mato šunį ir galvoja: reikia eiti su juo pažaisti!“ – Vilis, anot Valdo, turėjo išmokti, kad ne viskas priklauso nuo jo. Net gamtinius reikalus teko atlikti pagal šeimininko komandą, kad nekentėtų gėlynai ir namų kampai.
Vilio laukė įvairios dresūros mokyklos, individualios treniruotės, skirtingos užduotys. Vienu metu jis net tapo šunų parodų žvaigžde. Tačiau toks gyvenimo būdas netiko nei šeimininkui, nei šuniui. Valdui nepatiko puoštis, stengtis prieš teisėjus atrodyti nepriekaištingai. O Viliui, regis, buvo visiškai neaišku, kodėl jis turi taip ilgai stovėti vietoje. Teko ieškoti kitos veiklos, kuri patiktų abiem.
Neeiliniai gebėjimai
Pirmiausia atsirado mantrailingas – gyvo žmogaus sekimas pagal jo individualų kvapą. Šeimininkas šuniui duoda vo pauostyti žmogaus daiktą, nuvesdavo į vietą, kur šis buvo, o Vilis pagal kvapą sekdavo jo pėdsaku. Kita kryptis – detekcija – paslėpto konkretaus kvapo paieška. „Viskas prasidėjo nuo nedidelio „Kong“ guminio žaislo gabalėlio“, – Valdas pasakojo, kad palaipsniui gabalėlis mažėjo, užduotys – sunkėjo. Būtent tada paaiškėjo, kad Vilis dirba metodiškai, pats galvoja, priima sprendimus. Netrukus treneriai ėmė kviesti juodu į treniruotes, stebėjo šuns darbą ir padėjo šeimininkui suprasti, kur jis darė klaidas.
„Man buvo labai įdomu, nes jie ne tik mokė šunį, bet ir mane patį mokė suprasti, ką jis daro“, – prisiminė Valdas. Paieškos galimybių buvo daug. Vieni šunys mokomi ieškoti narkotikų ar sprogmenų, kiti – pinigų, telefonų ar net triufelių. Kai kur šunys pasitelkiami ir žemės ūkyje, kad aptiktų medžiams pavojingus vabzdžius.
Valdas norėjo pasirinkti ne tik įdomią, bet ir prasmingą kryptį. Tokią, kad Vilio gebėjimai galėtų būti iš tiesų naudingi. Taip jiedu pasirinko žmonių palaikų paiešką.
Mirties kvapas
Pasirinkus žmonių palaikų paiešką netrukus iškilo paprastas klausimas – iš kur gauti kvapą, kurio reikia, kad šuo galėtų mokytis? Atsakymas atkeliavo iš Australijos. Valdas gavo nedidelių tūbelių su išsaugotu liniškai mirusio žmogaus kvapu. Tai leidžia šunį treniruoti nenaudojant pačių palaikų ir išvengti sudėtingų etinių ar teisinių klausimų.
Profesionalai į tokį metodą žiūrėjo skeptiškai, todėl Valdas mėginius pirmiausia išbandė su šunimis, dirbančiais žmonių palaikų paieškos srityje. Jie tūbeles pažymėjo kaip palaikų kvapą. Tada to mokytis ėmė ir Vilis. Jis neieško kokios nors vienos medžiagos, kuri būtų vadinama mirusiojo kvapu.
Valdas pasakojo, kad žmogaus palaikai skleidžia daugybę lakiųjų medžiagų, kurių derinys priklauso ir nuo palaikų būklės, ir nuo to, kiek laiko praėjo nuo mirties. „Kiekvienas radinys turi šiek tiek kitokį kvapą, šiek tiek skiriasi kvapo spektras, – todėl kiekvienas naujas radinys šuniui, Valdo tikinimu, yra tarsi naujas įrašas į kvapų enciklopediją. – Su kiekvienu radiniu, su kiekvienu tikrų mėginių pauostymu jo galvoje tas žodynas plečiasi.“
Iš pradžių naujam kvapui išmokti reikia ne vienos treniruotės – kuo daugiau panašių kvapų šuo jau pažįsta, tuo lengviau jam atpažinti naują. Dabar, ieškodamas žmogaus palaikų, Vilis mėginio negauna. Jis jau žino, kokio kvapo turi ieškoti.
Šuniui visa tai yra žaidimas. Jam svarbiausia, kad mes kažką darome kartu.
Žaidimo forma
Iš šalies Vilio darbas atrodo labai rimtas. Tačiau pats šuo nežino, kad ieško žmogaus palaikų. Jam tai – žaidimas, kurio pradžią reiškia liemenė. Vos Valdas apsivelka savąją, šuo žino, kad prasideda geriausias laikas su šeimininku. Vilis ieško, o užuodęs reikiamą kvapą sustingsta ir parodo vietą. Valdui patikrinus signalą ir patvirtinus radinį, keturkojis gauna savo mėgstamiausią „Kong“ žaislą.
„Šuniui visa tai yra žaidimas. Jam svarbiausia, kad mes ką nors darome kartu“, – į šalia kojų gulintį bičiulį žvelgė Valdas. Prievartos čia būti negali. Ypač Vilio atveju. Jei jis pavargsta, išsigąsta ar įsitempia, gali pradėti klysti. Tada ir vištos kaulas gali tapti žmogaus palaikais. Valdui tenka rūpintis ne tik šuns nosimi, bet ir jo galva. Vilio psichologinė būklė tiesiogiai susijusi su darbo tikslumu – kai šuo jaučiasi gerai, jis gali susikaupti, priimti sprendimus. Ir priešingai – stresas gali kenkti rezultatui.
Dėl to treniruotės nuolat keičiamos. Vieną dieną – garažas, kitą – karjeras, trečią – uždaryta prekybos centro aikštelė. Šuo turi išmokti nereaguoti į gyvūnų kaulus, organines atliekas, šiukšles. Tai ypač svarbu ieškant istorinių palaikų, nes praeityje žmonių ir gyvūnų palaikai kartais būdavo metami į tas pačias duobes. Antai, ir prieš mūsų susitikimą Vilis su Valdu atliko nedidelę treniruotę V. Donelaičio gatvės kiemuose, prie apleistų sandėliukų. „Reikia nuolatos keisti vietas. Juk dešimt kartų į tą pačią pievą neisi“, – kasdienybės, kurios rutina nepavadinsi, principą aiškino Valdas.
Pati treniruotė, kuri iš šalies gali atrodyti kaip kelių minučių žaidimas sušunimi, užima gerokai daugiau laiko. Pirmiausia reikia išvesti Vilį, kad jis atliktų gamtinius reikalus, leisti jam išsivaikščioti, apuostinėti, pabėgioti, pažaisti. Tada paruošti treniruotės vietą, iš dėlioti mėginius ir palaukti, kol kvapas pasklis taip, kad sąlygos būtų kuo artimesnės tikrai paieškai.
Nėra nesėkmingų paieškų
Tikro darbo Lietuvoje nėra tiek daug, kad vien jo pakaktų Vilio motyvacijai palaikyti. Žmonių palaikų paieškos – ne kasdienybė. Dėl to Valdas su Viliu dalyvauja ir dingusiųjų paieškose, kai dar neaišku, ar žmogus gyvas. Tokiais atvejais šuo ieško konkretaus žmogaus kvapo. Paieškose jie dalyvauja kaip Lietuvos šaulių sąjungos kinologų būrio narys, taip pat sulaukia policijos kvietimu, bendradarbiauja su kitomis organizacijomis – dronų pilotais, Raudonuoju Kryžiumi. „Kiekvienas turi savo vietą. Dronas labai gerai dirba atvirose vietose, o miške šuo dažnai turi daugiau galimybių“, – žmogaus kvapą, anot Valdo, šuo gali pajusti ir iš kelių šimtų metrų, o stiprėjantis kvapas gali nuvesti iki vietos, kurios žmogus, eidamas pro šalį, nė nepastebėtų.
Paieška gali trukti keturias valandas ar ilgiau, tačiau pats šuo dirba ne visą laiką. Jam būtinos pertraukos. Neseniai viena tokia paieška baigėsi be kūno. Nesėkmė? Anaiptol. „Mes patikrinome tam tikras vietas. Mes žinome, kad jose kūno nėra. Tai yra informacija, o ji – naudinga“, – tiesa, Viliui, anot šeimininko, tokios dienos ne itin patinka. Jei jis neranda palaikų, negauna mylimo žaislo. Todėl po tokių paieškų Valdas neretai paslepia kvapo mėginį ir surengia trumpą treniruotę.
„Man svarbu, kad jis vis tiek užbaigtų darbą gerai. Tada paslepiu mėginį ir leidžiu jam jį rasti“, – atviravo vyras.
Svarbi istorija
Žmonių palaikų paieška – viena, o štai istorinė – visai kas kita. Kai žmogus žemėje guli dešimtmečius, minkštųjų audinių beveik nelieka. Lieka kaulai, o kvapo pėd sakas tampa daug silpnesnis.
Šuo tokiu atveju neieško kapo ir neparodo tikslios vietos, kur palaidotas žmogus. Jis ieško stipriausios jam pažįstamo kvapo koncentracijos. Kvapas iš žemės gali sklisti įvairiais keliais – per augalų šaknis, medžius, kurmiarausius, žemės plyšius. Stipriausias kvapas, Valdo teigimu, gali būti ne ten, kur iš tiesų guli palaikai. Kartais jis būna už 5, 10 ar net 30 metrų nuo tikrosios užkasimo vietos. „Šuo gali parodyti vietą, kur kvapas stipriausias, bet tai nebūtinai reiškia, kad būtent ten yra palaikai“, – aiškino Valdas.
Jei vienas kūnas palaidotas pusantro ar dviejų metrų gylyje, šuo gali jo apskritai neužuosti. Tam įtakos turi dirvožemis, temperatūra, lietus, saulė, drėgmė ir daugybė kitų aplinkybių. Dėl šios priežasties šuns signalas nėra galutinis atsakymas. Šiandien tokiose paieškose jungiami keli informacijos šaltiniai: istoriniai dokumentai, liudijimai, seni žemėlapiai, žemės radaras, LIDAR (Light Detection and Ranging) technologija, leidžianti pastebėti plika akimi beveik nematomus žemės paviršiaus pokyčius. „Jeigu šuo ką nors parodo, tai dar nėra priežastis iškart kasti“, – tą pačią vietą, anot pašnekovo, tikslina remdamiesi kitais šaltiniais. Tik surinkus pakankamai duomenų kviečiami archeologai. Viena svarbiausių tokių paieškų Lietuvoje – partizanų palaidojimo vietos. Čia Valdui ir Viliui tenka dirbti kartu su Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro specialistais.
Pirmiausia istorikai planuoja kelionę remdamiesi dokumentais, senais žemėlapiais, liudijimais, kalbina žmones, dar galinčius prisiminti pokario įvykius. Tik tada, kai atsiranda pakankamai pagrindo įtarti konkrečią vietą, į paiešką siunčiamas Vilis. Nuo šuns patikrintos vietos iki archeologinių kasinėjimų gali praeiti šeši ar net devyni mėnesiai. Kartais Vilis į tą pačią vietą turi sugrįžti dar kartą.
Šiuo metu Lietuvoje nerasta maždaug 18 tūkst. partizanų palaikų. Dėl to istorinės paieškos gali tapti viena svarbiausių Vilio darbo sričių.
700 m po žeme
Tam, kad Vilis galėtų dirbti, neužtenka treniruočių Lietuvoje. Kartais tenka mokytis ten, kur sąlygos gerokai sudėtingesnės. Viena įdomiausių treniruočių vyko Lenkijoje, maždaug 3 tūkst. metų senumo kapinėse. Anuomet ten vyravusios kultūros atstovai mirusiuosius kremuodavo, o palaikų likučius dėdavo į urnas. Laikui bėgant kapinės buvo užneštos žeme. Šiemet toje vietoje pradėjus statyti prekybos centrą, buldozeriai nukasė paviršinį sluoksnį ir atidengė urnas. Archeologams pradėjus kasinėjimus, Vilis turėjo ieškoti dar žemėje likusių urnų. Kai kurios jų buvo vos 5 cm gylyje. Tačiau šuniui sunkiausia buvo ne gylis. „Po 3 tūkst. metų ten likusio kvapo yra labai mažai. Šuniui tai labai didelis iššūkis“, – Valdas džiaugėsi, kad Vilis su juo susidorojo.
Dar vienas išbandymas keturkojo laukė Ukrainoje. Praėjusiais metais Valdas su Viliu ten vyko du kartus. Antroji kelionė truko beveik dvi savaites. Mokymai vyko netoli fronto linijos, kur po ukrainiečių operacijos „Voratinklis“ Rusija surengė didelių atakų. Vilis nuo mažens buvo jautrus garsams. Fejerverkų nemėgsta iki šiol, todėl karo sąlygomis raketų ir sprogimų garsai jam tapo kur kas rimtesniu išbandymu. „Kiekvieną naktį eidavome į rūsį. Jam tie garsai buvo labai sunkūs“, – prisi minė Valdas.
Grįžus į Lietuvą Viliui prireikė maždaug trijų mėnesių reabilitacijos. Kai kuriose srityse šuo jautrus iki šiol. Skersvėjis, aukšto dažnio zvimbimas, musės ar bitės kartais jam vis dar primena garsus, kurių buvo apstu Ukrainoje. Po metų laukė dar vienas ekstremalus išbandymas. Tiesa, ne kare, o 700 m po žeme, Lenkijos anglies kasykloje. Viliui teko ne tik nusileisti į tokį gylį, bet ir visą laiką išlaikyti dėmesį. Po darbo keturkojui reikėjo poilsio, o Valdui – skubiai ieškoti šunų priežiūros salono, kad Vilį išmaudytų.
Sertifikatas – metams
Šį pavasarį Valdas su Viliu Lenkijoje išlaikė žmogaus palaikų paieškos egzaminą ir gavo sertifikatą. Šiuo metu Vilis yra vienintelis civilinis žmogaus palaikų paieškos šuo Baltijos šalyse. „Nėra kuo labai didžiuotis. Man labiau norėtųsi, kad tokių komandų būtų daugiau“, – sakė Valdas.
Jėgos struktūros savo šunų turi, tačiau civilinių komandų, galinčių profesionaliai ieškoti žmogaus palaikų, regione labai mažai. Lenkijoje tokių šunų ruošiama daugiau, Lietuvoje ši sritis dar tik pradeda formuotis. Valdo manymu, tai svarbu ne viendėl galimybės greičiau atlikti paieškas. „Vienas šuo gali ką nors užuosti, kitas gali to neužuosti. Gali būti ir taip, kad vienas šuo tiesiog suklysta, – Valdo įsitikinimu, Lietuvoje reikėtų bent kelių tokių šunų. – Čia kaip pas gydytoją – kartais norisi antros ar trečios nuomonės.“
(be temos)
(be temos)
(be temos)