Naujos patirtys
Sinkevičiai eglutę, kaip jau įprasta jų namuose, papuošė gana anksti. „Tik šiemet pats puošimo procesas buvo labai greitas, nes jau visi puikiai supranta, ką reikia daryti, kas už ką atsakingas. Prieš tai nuvažiavome į turgų, nusipirkome eglutę, vaikai gavo vaflių – tai jau buvo kaip simboliška Kalėdų dovana“, – pasakoja Kateryna.
Šiais metais Sinkevičiai šventes švęs Briuselyje, lauks svečių – vieni kitus pakeisdami čia atvyks ir šeimos nariai, ir draugai. „Kaip visada, bus labai daug žmonių. Bus pora dienų prieš pat Kalėdas, kai būsime vieni, tik savo artimiausiame šeimos rate. Tai bus laisvesnis laikas, galėsime lengviau atsikvėpti ir pailsėti – vaikai neis į mokyklą, o aš irgi nedirbsiu“, – sako ji.
„Šiemet nusprendėme niekur toliau nevykti, nors visi vaikų bendraklasiai išvyksta: vieni – į Lietuvą, kiti – slidinėti ar į šiltus kraštus. Mums to nesinori, nes man atrodo, kad Kalėdos – toks laikas, kai reikia atsipalaiduoti, pabūti ir su savimi, ir su šeima, skirti laiko refleksijai. Tas bėgimas tikrai vargina“, – neslepia Kateryna.
Bėgimo šiuo šventiniu periodu tikrai netrūko, nes šiemet ji pirmą kartą buvo atsakinga už vaikų mokyklos lietuviškos sekcijos kalėdinės mugės organizavimą. „Mūsų mokykloje lietuviška sekcija yra didelė – apima vaikus nuo darželio iki dvyliktos klasės. Tai iš viso gal 230–250 vaikų ir dar pridėkime jų tėvus. Artėja 2027 m. Lietuvos pirmininkavimas ES Tarybai, todėl labai padaugėjo į Briuselį atvykstančių lietuvių“, – sako Kateryna.
„Mugėje buvo be galo daug žmonių, vaikai rengė kalėdinius pasirodymus. Dalyviai pardavinėjo lietuviškus produktus: duoną, kūčiukus, girą, šakočius, medaus tortus, sumuštinius su silke, baltą mišrainę. Lietuvoje tokiu maistu galbūt nelabai sudominsi, o čia ateina ir perka švedai, latviai, bulgarai. Apie obuolių sūrį užsieniečiai iš viso negirdėję“, – pastebi ji.
Kateryna į tokio didelio renginio organizavimą žiūri kaip į naują patirtį, nes, sumažėjus mugės lankytojų srautui, buvo galimybė artimiau pabendrauti su žmonėmis. „Kai kurie susipažino su Lietuvos vėliava, todėl sakyčiau, kad kartu tai buvo ir kultūros skatinimas. Džiaugiamės rezultatu, nes mugėje surinkome nemažą pinigų sumą, skyrėme ją Lietuvoje pasirinktai organizacijai, kuri padeda mamoms, vaikams, neįgaliesiems, – dalijasi ji. – Buvo daug darbų, pavargome, bet įgavome daug motyvacijos ir kitiems metams. Be to, tai buvo proga geriau susipažinti su Briuselio lietuviais.“
Sinkevičiai atvirauja, kad vis pritrūksta laiko aplankyti kalėdines muges kituose Belgijos miestuose: Virginijui neretai tenka ir savaitgaliais išvykti į komandiruotes, vaikų draugų gimtadieniai taip pat įpareigoja pasilikti Briuselyje. „Tačiau atvažiuos mūsų šeima, mūsų turistai, todėl planuojame kalėdiniu laikotarpiu kartu nuvažiuoti gal iki Briugės, tada aplankyti Briuselio eglę“, – sako Kateryna.
Bendruomenės jausmas
Kūčių vakarą Sinkevičiai dar švęs vieni, artimiausiame rate, todėl dėl stalo gėrybių pirmiausia tarsis su vaikais.
„Tai bus šventė pirmiausia mums, bet mes tikrai laikomės tradicijų, mūsų vaikai labai griežtai laikosi Kūčių stalo tradicijų, atsakingai skaičiuoja visus dvylika patiekalų. Vaikams atrodo, kad ant stalo būtinai turi būti kisieliaus, kurio jau atsivežiau iš Lietuvos, man ir teks jį gaminti. Bus kūčiukų, kalėdaičių. Svarbu, kad nebūtų mėsos, – pasakoja Virginijus. – Tačiau aš manau, kad meniu kažkiek keičiasi ir atliepia nūdieną – mūsų tėvai neturėjo lašišos, todėl ant stalo būdavo karpis. Ant mūsų stalo karpio gal nebus, bet bus lašiša, ką nors ant grilio pasikepsime. Tiesiog prisitaikome prie aplinkybių.“
„Per Kūčias eisime į vietinę bažnyčią. Joje būna nedaug žmonių, bet ji labai graži, gotikinė, atvyksta kunigas iš Lietuvos. Lenkai, pavyzdžiui, turi didelę bendruomenę, lietuvių – mažesnė, bet mes norime išlaikyti kalėdinę nuotaiką, – įsiterpia Kateryna. – Ją palaikome ir tradiciškai kartu su vaikais gamindami su kalėdinėmis formelėmis sausainukus. Vaikai vėliau juos nešasi į mokyklą, dalijasi su draugais, ir per kalėdinę mugę juos pardavinėjome. Vaikams tai buvo labai reikšminga, nes jie padėjo uždirbti. Tai irgi iš dalies vaikų pratinimas prie gerų darbų.“
Bendruomenės jausmas gyvenant Briuselyje – labai svarbus, Kateryna sako, kad glaudžiai bendrauja su kitomis mamomis iš vaikų mokyklos ir lietuvių ratas auga. „Kiekvieną vasarą važiuojame į lietuvių sporto žaidynes. Labai noriu kitąmet nuvažiuoti švęsti Joninių su Belgijos lietuviais – ten ir per ugnį šokinėjama, ir dainos skamba“, – atvirauja ji.
Įsiklausyti labai svarbu. Tikiuosi, kad ta nedidelė šviesa sugebės sklisti po pasaulį ir galų gale apšviesti kai kurių lyderių sprendimus.
Sinkevičiai nemažai laiko praleidžia ir Lietuvoje, todėl, nors gyvena Belgijoje, jaučia, kad tai laikinas periodas. „Su belgais net ir neturiu daug bendrų reikalų, mano ratas – lietuviškas. Žinau, kad grįšime į Lietuvą ir didelė dalis šių žmonių taip pat į ją sugrįš, todėl tikiuosi, kad pavyks išlaikyti tuos ryšius“, – sako Kateryna.
Virginijus irgi sako, kad dirbdamas EP daug dažniau būna Lietuvoje nei kai dirbo Europos Komisijoje, nes anuomet čia sugrįždavo kartą per tris ar keturis mėnesius, o dabar kartais per mėnesį tris ar keturis kartus tenka apsilankyti gimtinėje: „Dabar esu daug arčiau Lietuvos aktualijų, ir kai keliauju, tai dažniausiai į Lietuvą. Labai dėl to džiaugiuosi, sakyčiau, kad dabar tikrai yra daugiau ryšio su Lietuva. Iš tikrųjų šią kadenciją pasirinkome likti Briuselyje dėl vaikų mokslų, kad būtų tęstinumas, nes jiems čia patinka.“
Nerimas ir viltis
Sinkevičiai sutartinai sako, kad jų šeimai šie metai buvo geri, bet Ukrainos, ES, JAV atžvilgiu juos vertina netgi labai blogai.
„Jokio progreso, tik regresas, – sako Kateryna. – Iš Ukrainos nuolat ateina blogos naujienos, fone visada yra stresas, jis neišvengiamai jaučiamas ir šeimoje. Įtampa – vis arčiau šeimos. Man padeda tik darbai. Šiais metais Briuselyje tapau vienos organizacijos valdybos nare, kurioje mes dirbame dėl Ukrainos integracijos tikslų. Kalbamės su svarbios patirties turinčiais žmonėmis, pavyzdžiui, Hermanu Van Rompuy, buvusiu Belgijos premjeru, du kartus Europos Vadovų Tarybos pirmininku, ambasadoriais. Prašome pagalbos, kalbame apie tai, kad reikia leisti Ukrainai naudotis įšaldytu Rusijos turtu. Reikia judėti, reikia kažką daryti, nes viskas tik blogėja.“
„Tokia veikla šiek tiek ramina. Tai, kad stengiamės dėl pokyčio, stengiamės padėti, galbūt padeda kovoti su stresu“, – atvirauja Ukrainoje gimusi ir užaugusi Kateryna.
Virginijus taip pat neslepia nerimo dėl visuomenės nuotaikų. „Jau greičiausiai nebeatsimename, kada ta įtampa ir nežinomybė prasidėjo, bet tikriausiai nuo pandemijos pradžios, ir ji tęsiasi be paliovos. Atrodė, kad pandemija eina į pabaigą, jau įkvėpsime oro, o tada prasidėjo karas su visais jo padariniais. Manau, daug kas gyvena tikėdami, kad mes galėsime padėti Ukrainai, ji taip didvyriškai laikosi, o čia štai toks JAV pozicijos pasikeitimas“, – sako jis.
„Turbūt blogiausiame sapne negalėjome įsivaizduoti, kad amerikiečiai įkalbinės visus, kad Ukraina neturi jokių šansų ir turi susitaikyti su Rusijos primetamomis sąlygomis, o Europa – išvis neaišku, kas tai per kenkėjiška organizacija, – JAV retorika stebisi europarlamentaras. – Atrodo, atsibudai ir pasaulis yra apsivertęs. Dažnai apie tai galvoju. Kiti galbūt sako, kad mes tiesiog buvome naivūs. Tačiau juk ne – toks pasaulis, kokiame pripratome gyventi, jo veikimo modelis buvo sukurtas po Antrojo pasaulinio karo ir tai veikė, padėjo išvengti kruvinų konfliktų Europoje. Labai keista, kai dabar yra siūloma grįžti prie to senojo modelio.“
Ši įtampa atsiskleidžia ir visuomenėje, mažėja pakantumo kitokiai nuomonei, pastebi Virginijus: „Apie socialinius burbulus kalbame jau seniai, bet man atrodo, kad dabar tie atskiri socialiniai burbulai dar labiau vienas nuo kito tolsta ir susikalbėti visuomenei tampa be galo sudėtinga.“
Šie metai tikrai nelengvi, bet Kūčių, Kalėdų ir Naujųjų metų grožis neša viltį, kad kiti metai bus kitokie. „Galbūt todėl netgi šiek tiek naiviai norisi ignoruoti faktus ir šiltas laikas su šeima, artimųjų rate yra labai svarbus. Svarbiausia, kad visi esame kartu, visi sveiki“, – pabrėžia Virginijus.
Palinkėčiau dirbti – tai vienintelis dalykas, kuris padeda atsitraukti nuo neigiamo fono, be to, taip padedi ir savo šaliai, ir savo šeimai.
Kitais metais jis visiems linki taikos ir ramybės, siūlo pradėti nuo savęs, šeimos, bendruomenės, visuomenės. „Nereikia galvoti, kad visuomenė yra labai platus žodis, aš gyvenu Briuselyje ar Kaune, todėl tai manęs nelabai liečia. Tačiau juk viskas prasideda nuo tavo kiemo, santykio su kaimynu, todėl įsiklausyti yra labai svarbu. Tikiuosi, kad ta nedidelė šviesa sugebės pasklisti po pasaulį ir galų gale apšviesti kai kurių lyderių sprendimus, kurie šiandien atrodo absoliučiai nesuprantami ir mes pagrįstai baiminamės, kad tai gali turėti padarinių ir mūsų regionui, ir valstybei“, – sako Virginijus.
„Aš irgi norėčiau palinkėti tikėjimo, kad viskas bus gerai. Kiekvieną dieną padėkokite tam, kuo tikite: Dievui, visatai, sau, šeimai – už viską. Nelaikykite visko savaime suprantamu dalyku, kiti galbūt to neturi, – sako Kateryna. – Ne tik lyderiai, bet ir vienas paprastas žmogus gali pakeisti daug ką, o jei dar jungsimės į bendruomenes, galime pasiekti dar daugiau. Palinkėčiau dirbti – tai vienintelis dalykas, kuris padeda atsitraukti nuo neigiamo fono, be to, taip padedi ir savo šaliai, ir savo šeimai.“
Naujausi komentarai