V.Karmanovas nemėgsta nepunktualių žmonių

Ukrainoje, Donecke, gimęs klaipėdietis, rusas, miesto savivaldybės administra-cijos direktoriaus pava-duotojas Viačeslavas Karmanovas žmoną lietuvę Editą susirado Rusijoje prie Juodosios jūros.

Išsipildė: V.Karmanovas įgyvendino vaikystės svajonę - pamatė Italijoje Pizos bokštą. Nerijaus Jankausko nuotr.

Drovų Donecko politechnikos instituto absolventą susipažinti kurorte su dailia šviesiaplauke padrąsino lietuviški automobilio numeriai.

V.Karmanovas visą savo laisvalaikį skiria šeimai, padėdamas dukrai Kristinai realizuoti pomėgį meninei fotografijai.

Lietuva - kaip užsienis

- Jūs gimėte Ukrainoje, kaip tapote klaipėdiečiu?

- Esu iš pramonės giganto Donecko. Ten užaugau, baigiau vidurinę ir Donecko politechnikos institute tapau inžinieriumi mechaniku.

Po studijų man pasiūlė dirbti projektavimo institute. Tačiau šis darbas man pasirodė neįdomus. Iškart įsivaizdavau didelį kabinetą ir „kombainą“ - lentą su prietaisais brėžiniams. Man institute neblogai sekėsi kariniai mokslai, todėl baigęs studijas 1985-aisiais nusprendžiau eiti į armiją. Tarnauti teko Lietuvoje. Mūsų dalinys buvo Vilniuje, o tarnavome prie Anykščių ir Ukmergės rajonų ribos. Tuomet kaip ir daugeliui Tarybų Sąjungos piliečių Lietuva man atrodė kaip užsienis. Labai patiko tvarkinga aplinka, kultūra, žmonių bendravimas.

Be to, tarnaudamas 1986-aisiais vedžiau lietuvę ir mudu nusprendėme gyventi Lietuvoje. Apie mano vedybas - atskira istorija.

Po armijos pradėjau dirbti Klaipėdos muitinėje.

Lietuviški numeriai

- Kokia ta „atskira“ Jūsų vedybų istorija?

- Prieš tarnybą armijoje dviem savaitėms išvykau atostogų į Rusijos Tuapsės miestą prie Juodosios jūros. Pinigų viešbučiams neturėjau, todėl ilsėjausi automobilių kempinge.

Pačią pirmą dieną man į akį krito graži šviesiaplaukė mergina, kurios tris dienas nedrįsau prakalbinti. Trečią dieną atkreipiau dėmesį, kad ji atvykusi automobiliu su lietuviškais numeriais. Aš jau žinojau, kad tarnausiu Lietuvoje, todėl mašinos numeriai man įkvėpė drąsos susipažinti su būsimąja žmona Edita. Ji buvo Šiaulių pedagoginio instituto studentė.

Tarnaudamas armijoje nuvažiavau pas ją į Šiaulius ir pradėjome draugauti. Iki šiol minime tą dieną, kai susipažinome Tuapsės mieste.

Į jūrą - be maisto

- Jums dirbant muitinėje turbūt ne kartą teko susidurti su kontrabandininkais?

- Aš dirbau Žvejybos uosto - dabar bendrovė „Smeltė“ - muitinės posto viršininku .

Kai Lietuvoje buvo įvesti talonai įvairioms prekėms, iš šalies neleisdavo išvežti maisto, rūkalų. Man ne kartą teko aiškinti vadovybei sostinėje, kad jūrininkai, plaukiantys į jūrą visam pusmečiui turi apsirūpinti maistu, rūkalais. Pagal tuomet galiojusius įstatymus iš jūreivių reikėjo atiminėti maisto atsargas, cigarečių blokus, nes juos išvežti į užsienį buvo draudžiama. Matyt, Vilniuje kurdami įstatymus nesuprato uosto specifikos.

Lietuvai tapus nepriklausoma valstybe, dalis mano bendradarbių išvyko dirbti į Kaliningrado muitinę. Aš pasilikau čia ir dirbau Lietuvos muitinėje iki 1995-ųjų. Vėliau tapau metalo eksporto ir perdirbimo bendrovės „Volmeta“ vadovu. Kai įmonė bankrutavo, dirbau bendrovės „Smeltė“ krovos darbų vadovu. O šiemet balandžio pabaigoje buvau paskirtas miesto savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotoju.

Vertina pasitikėjimą

- Miesto savivaldybės taryba Jus į pareigas paskyrė vienbalsiai. Tokio pasitikėjimo šioje kadencijoje neturėjo nė vienas politikų paskirtas tarybos vadovas ar valdininkas. Kas lėmė tokį prielankumą Jums?

- Aš labai vertinu miesto tarybos ir kartu jos rinkėjų - klaipėdiečių pasitikėjimą. Jaučiu didelę atsakomybę už savo veiksmus. Manu, kad taip buvo įvertintas mano septynerių metų darbas savivaldybės taryboje. Tarybos nariu tapau 2000-aisiais. O į politiką patraukiau 1996-aisiais. Nors iki tol nebuvau dalyvavęs politinėje veikloje, tačiau padėjau balotiruotis į Seimą tolimojo plaukiojimo kapitonui Nikolajui Severinčikui.

Susitikau su protingais žmonėmis, daug ko iš jų išmokau. Iš pradžių buvau Lietuvos piliečių aljanso nariu. 2000-aisiais su bendraminčiais įkūrėme Lietuvos rusų aljansą. Pamatėme, kad piliečių aljansas neturi perspektyvų kaip politinė partija. Lietuvos rusų aljansas unikali partija, nes ji yra tik Klaipėdoje. Mūsų pirmininkė Tamara Lochankina yra ne skyriaus, o visos šalies rusų aljanso partijos vadovė. Kituose miestuose skyrių neturime.

Nesuprantu žmonių, kurie demonstratyviai atsiriboja nuo politikos. Visas mūsų gyvenimas yra politizuotas. Autobusų bilietų, vandens, būsto šildymo kainos - viskas priklauso nuo politinių sprendimų.

Jei aš neužsiimsiu politika, politika užsiims manimi.

Paskutinė instancija

- Jums tenka kuruoti miesto ūkį. Ką po keturių su puse mėnesio tarnybos manote apie šį darbą?

- Keista, kad anksčiau nebuvo tokio administracijos direktoriaus pavaduotojo. Pastebėjau, kad savivaldybėje lengviau sprendžiami strateginiai uždaviniai nei kasdieniai žmonių rūpesčiai.

Aš mėgstu bendrauti su žmonėmis. Kartais jiems užtenka tik pašnekovo. Jie net neprašo padėti. Sunkiausia pagelbėti žmonėms, jei jų poreikiams įgyvendinti trukdo įstatymai. Klaipėdiečiai apeina visas valdiškas įstaigas, gauna tuos pačius atsakymus, tačiau į savivaldybę kreipiasi kaip į paskutinę instanciją. Būna, kad pagalbos prašo žmonės, pralaimėję teismus.

- Ko labiausiai nemėgstate?

- Labai vertinu punktualumą. Esu iš tų valdininkų, kurie nurodo pavaldiniams, ką jie turi padaryti ir reikalauja laiku atsiskaityti už darbą. Jei trūksta kompetencijos, imuosi darbo pats.

Pats niekada niekur nevėluoju ir to reikalauju iš pavaldinių.

Trūksta patriotizmo

- Ko trūksta Klaipėdai?

- Klaipėda - unikalus šalies miestas, turintis uostą, Smiltynę, Delfinariumą. Nesunku išvardyti materialius dalykus, kurių trūksta uostamiesčiui. Reikia dar vieno tilto per Danę, sporto kompleksų, pramogų, geresnių kelių.

Tačiau aš visada klausiu, ar mes, klaipėdiečiai, atidavėme viską, ką galėjome, savo miestui. Ar garsiname jį taip, kaip galėtume, pasaulyje? Ar uostamiestis tapo mūsų draugu? Ką padarėme, kad Klaipėda ant mūsų nepyktų?

Savivaldybė restauravo koncertų salę Šaulių gatvėje - po dviejų savaičių pastato sienos buvo subjaurotos visokiausiais užrašais. Buvo suremontuota Vasaros estrada - ją tuoj pradėta niokoti. Siaubia Skulptūrų parką, drasko stendus, laužo suoliukus. Reikia didesnio klaipėdiečių indėlio į uostamiestį. Trūksta patriotizmo Klaipėdai.

Laisvalaikis - šeimai

- Ar lieka laiko asmeniniams pomėgiams?

- Aš esu šeimos žmogus. Visą laisvą laiką praleidžiu kartu su žmona ir septyniolikmete dukra Kristina.

Prieš šešerius metus lizingu - tuomet tai atrodė labai brangu - už 2100 litų nusipirkome tris dviračius. Jie - ne kiniški, todėl tarnauja iki šiol. Visi trys - tiksliau, keturiese su kalyte Beta kuprinėje - miname pedalus iki Girulių, važiuojame ir į Smiltynę. Dažnai būname gamtoje, nes dukra mėgsta meninę fotografiją. Ji paprašė manęs nupirkti seną fotoaparatą „Zenit“. Nustebau, nes dabar apstu šiuolaikinių skaitmeninių fotoaparatų. Tačiau ji nori pati reguliuoti objektyvą, ryškinti juostas, daryti nuotraukas. Galbūt visi būsimieji fotomenininkai turi pereiti šią mokyklą.

Kai Lietuva atgavo nepriklausomybę, atsivėrė sienos. Per kiekvienas atostogas keliaudavome į pažintines ekskursijas užsienin. Esame pabuvoję Prancūzijoje, Anglijoje, Austrijoje, Belgijoje. Ypač džiaugiuosi, kad pavyko įgyvendinti vaikystės svajonę - pamatyti Italijoje garsųjį Pizos bokštą. Atsimenu, penktoje klasėje, žiūrėdamas geografijos vadovėlyje į Pizos bokšto nuotrauką, galvodavau, ar kada nors gyvenime man teks jį pamatyti. Ir po 25 metų mano svajonė išsipildė.

Dabar atostogas mėgstame leisti prie jūros Turkijoje, Tunise, Graikijoje.

Dvigubos šventės

- Kadangi daugiausiai laisvo laiko praleidžiate su namiškiais, ar turite kokių nors ypatingų šeimos tradicijų?

- Aš esu stačiatikis, o žmona katalikė. Mūsų šeimoje švenčiamos visos šių tikėjimų šventės. Todėl pažymime dvejas Kalėdas ir Velykas, kitas progas, kai nesutampa dienos, irgi švenčiame po du kartus. Mes gerbiame vienas kito įsitikinimus.

- Apie ką svajojate?

- Mano svajonės ir viltys - graži dukters ateitis. Labai norėčiau, kad ji gerai baigtų mokyklą, įgytų aukštąjį išsilavinimą. Kristina nori būti fotografe. Norėčiau, kad ji po mokslų dirbtų Klaipėdoje. Arba bent jau kitame Lietuvos mieste.