Z. Kelmickaitė: žmogus valdžioje nebemato žmogaus (interviu) | KaunoDiena.lt

Z. KELMICKAITĖ: ŽMOGUS VALDŽIOJE NEBEMATO ŽMOGAUS (INTERVIU)

Lyg ir viską turime, kad būtume laimingi kiekvienas atskirai ir kartu kurtume laimingą valstybę. Bet. "Kaip tu gali jaustis valstybėje, kurioje tiek daug netiesos?

Nusivylęs, netikintis žmogus labai pažeidžiamas. Jis yra baikštus, nuolankus tarnas", – interviu "Vilniaus dienai" sako televizijos ir radijo laidų vedėja, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos docentė Zita Kelmickaitė.

– Kultūros vieta vis dar paraštėje, nors ir gana plačioje. Kas jai trukdo būti lygiateisei greta kitų visuomenės gyvenimo sričių?

– Mūsų krašte yra tiek daug kultūros, ji tokia ypatinga. Esame kultūriškai derlingi, vešlūs, įdomūs, talentingi. Turime ką parodyti, kuo pasididžiuoti, esame ir modernūs, ir tradiciški, ir įvairūs. Bet kai reikia susitelkus padaryti šaliai vertų projektų, subyrame. Arba susipykstame, arba mūsų niekas nemato, arba mes tarsi nemokame pateikti.

Kultūriniu lygmeniu žmonės laikosi kiekvienas sau – ar gražiai pastatytoje, ar apgriuvusioje, bet savoje, individualioje dėžėje. Visada norime veikti po vieną. Kiek tąsomės dėl erdvės prie Sporto rūmų. Negalime prieiti galutinai ištirti, nes neleidžia, atseit, šventa vieta, kyla tarptautiniai skandalai... Apskritai prarandame įgūdžius kalbėtis, pateikti savomis akimis matomą pasaulį, pamatyti, kaip jis atrodo kitam. Tai didelė kultūrininkų bėda.

Per trumpas gyvenimas, kad žmonės negalėtų išgirsti vieni kitų, įsiklausyti, susitarti tarpusavyje. Man to susitarimo labai trūksta, be jo negalime žengti į priekį.

K. Vanago / Fotobanko nuotr.

– Karštų taškų Vilniuje daug, ne tik aplink Sporto rūmus. Kur tik pradedami atnaujinimai, rekonstrukcijos, statybos, ten ir nuomonių susikirtimas. Sistemiška, kad tie, kurie valdo miestą, elgiasi kaip naudinga jiems, o ne gyventojams? Ar galbūt pati visuomenė per daug jautri?

– Na, parūpo statytojams ne viena graži, unikali Vilniaus vieta. Ir einama per galvas, nes tai pinigai. Arba atvirkščiai – įžiebiame konfliktą, suaštriname skirtingas pozicijas taip, tarsi norėtume į save atkreipti dėmesį. Ir net nepagalvojame, ko mums iš tikrųjų reikia. Kiek iečių buvo sulaužyta dėl buvusio "Lietuvos" kino teatro. Stovėjo minia, gynė krūtine. Ir ką ten reikėjo saugoti? Sovietinių laikų pastatą, vietą, kur praleista daug malonaus laiko? Dabar aistros verda dėl "Garso" kino teatro Panevėžyje. Žinomas žurnalistas piktinasi: griauname tam, kad būtų pastatytas kažkokio Eidrigevičiaus meno centras. Kažkokio?! Stasys Eidrigevičius – ryškus, pasaulyje vertinamas menininkas. Vietoj "Lietuvos" Vilniuje šiandien – puiki galerija, džiaugiamės nauja kultūrine erdve. Nesuprantu tų protestų, tos trumparegystės. Kiekvienas su kažkokiomis pretenzijomis, skauduliais. Vien Lukiškių aikštę, jos paminklą prisiminus.

Per trumpas gyvenimas, kad žmonės negalėtų išgirsti vieni kitų, įsiklausyti, susitarti tarpusavyje.

Antras dalykas, kurio trūksta bendram susitarimui, – nėra jokios refleksijos. Niekas nereaguoja, nesipiktina, neįvertina. Kur paskaitysi apie blogai išverstas knygas? Kur vakar rodyto spektaklio, koncerto recenzijos? Kas prisipūtė lūpas – pirmoje vietoje, kultūros naujienos – prie galo.

– Neįsiklausymas vieniems į kitus, aklas savos tiesos laikymasis, nesusikalbėjimas ne tik kultūrai, apskritai valstybei nepadeda žengti į priekį. Jums neatrodo, kad komunikacijos funkcijas bandoma perkelti ant atstovaujančiųjų asmenų, tada ir tiesioginės refleksijos vis mažiau?

– Pasidarėme vadybininkų valstybė. Visi tik vadybina! Jie atranda pasaulyje viską iš naujo, mano, kad iki jų nieko nebuvo – nei pasaulio, nei Lietuvos, nei kultūros. Ką tu vadybini, vaikeli, jei moki dar tik duris koja atidarinėti. Žinau atvejų, kai institucija skelbia ieškanti etnografo, ateina vaikinas, prisistato: aš vadybininkas. Bet, sako, čia etnografo reikia. O tai ką, aš negalėsiu etnografu būti?! Jam nesvarbu, kur ir ką vadybinti, jis viską moka.

Su tokiu visuotiniu vadybinimu mes, kaip valstybė, nusivadybinsime. Jie tarsi sovietinų sasiskų gamintojai – vieną užveržė, pridavė, tada kitą, trečią, ir darbas padarytas. Viską vienodais judesiais, tuo pačiu išmanymu. Bet žmonių gyvenimas – tai siūlo tąsa. Niekas nesiranda tuščioje vietoje, seną išgriovus, išardžius, sulyginus su žeme. Tai sovietiniais laikais Chruščiovas viską norėjo kukurūzais užsodinti. Priversk žemaitį pamilti grikius, nieko nebus! Parakinė košė, sako jie, paraku smirda. Niekada gyvenime jie ten nebuvo auginami. Žemaitis mėgo kitus dalykus, va, grucė su spirgais – tai jo maistas.

Neateisi iš šalies ir nepasakysi: jūs, dzūkeliai, esat niekiniai su savo pieskais, kuriuose niekas neauga. Tai ką dabar tas vadybininkas – išnaikins Dzūkiją, priveš juodžemio ir padarys kaip Suvalkijoje? Jis kažką stengiasi veikti, laikytis nežinia kokio susikurto plano, užuot paisęs tradicijos, laikęsis sistemos. Taip, ir į atkampiausią miestelį turi įžengti modernumas, juk gyvename XXI a., bet tu negali eiti užsimojęs su kuoka ir aiškinti: va, dabar išnaikinsime ir pastatysim robotus.

V. Skaraičio / Fotobanko nuotr.

Važiavome į Tel Avivą filmuoti mūsų Nacionalinio operos ir baleto teatro spektaklio. Atvykome penktadienį popiet ir mums iškart buvo pasakyta – šabas, iki sekmadienio nedirbs parduotuvės, nevažinės autobusai ir taip toliau. Kilo sumaištis, o tai kaip, ką gi jie tada veikia? O taip – tokia tradicija ir jos laikomasi, jos paisoma. Tu žinai, kad per šabą eisi pas močiutę valgyti vištos. Tradicijos galingumas – tai stabili, nekintanti nuostata.

– Kiek pas mus tradicijos yra?

– Yra, bet ji nyksta. Oi ne, sako, tik ne tradicijos. Mūsų vestuvės bus Tailande, tikrai nenorime tėvų, gal pasikviesime kelis draugus. Ir tada supranti, kaip sparčiai viskas yra.

Pagrindinė institucija – šeima šiandien tiesiog subyra. Kas norėjo, tas užėjo, kas norėjo, tas išėjo. Nuo kiek metų norėjo, nuo tiek ir prigulė... Kadaise pasakyti, kad jie gyvena susidėję, būdavo didžiausia pašaipa. Dabar jauni žmonės gyvena kartu, ir niekas nė neklausia, ar jie kurs šeimą, ar ne. Tegul gyvena, visaip gerai. Bet ar tikrai? Šeima vis dėlto – didelis darbas. Turime gyventi, vieni kitus matyti, girdėti, mylėti, vieni kitiems padėti. Bet palaukit palaukit, į mano vadybos planus tokie dalykai neįeina, tai ne pagal mano sistemą.

Žmonėms trūksta meilės, atidumo, tikrumo. Apie daug ką nėra kalbama, neviešinama. Atsimenu, kai buvau Vilniaus miesto tarybos narė, į Kultūros komiteto posėdį įsiraudavo šiuolaikiški tėveliai ir be jokios gėdos reikalaudavo: jau tų neįgalių vaikų pas mus klasėje nebus, mūsų vaikai sveiki ir anų mes nenorime nė matyti!

– Dabar tokių emocijų jau nebekyla? Suaugome, subrendome?

– Deja, ne. Tik labai nedaugelyje mokyklų vykdoma neįgalių vaikų integracija.

Tas šiandienis vaiko saugojimas, kad tik jis nepamatytų kitokio, nes gal tai jį net sužalos? Esame pilni puikybės, auginame vadybinius produktus, dar ir tikėdamiesi sėkmingai juos parduoti. Girdžiu, studentas sako, kad pas močiutę jis buvo prieš trejus metus. Klausiu, kur ji gyvena. Atrodo, kažkur Šiaulių rajone... Ir jam net negėda šito pasakyti, tai taip natūralu.

Istorija yra siūlo vyniojimas. Sutrūksta – užmezgei mazgą, gal ir nelabai gražų, bet gyvenimas jį pakoreguoja. Sutrūksta kitur – kažkas gražiai pririša, užlopo. Taip eina gyvenimas. Bet ne, mes norime sukurti idealią visuomenę, kurioje būtų tik jaunos panos, kurios eina kaip stiebai, kad viskas būtų malonu akiai, negadintų nuotaikos.

– O ar užtenka valstybės pagarbos žmogui?

– Tenepyksta tie, kas yra ar kada nors buvo valdžioje, bet jie dažniausiai nebemato žmogaus.

Kartą kreipėsi į mane verslininkė, progresyvi moteris, klausė patarimo. Už tai, kad savo viešbutuko nepažymėjo žvaigždutėmis, jai skyrė didžiulę baudą. Anksčiau tas nebuvo privaloma, moteris tiesiog nepastebėjo, kad pasikeitė klasifikavimo tvarka. Niekas jos neįspėjo, nepranešė. Skambinau tikrai aukštiems asmenims, visi pasakė: čia viskas gerai, ponia Zita, jie patys turi sekti visus įstatymų pakeitimus. O aš maniau, kad naujos taisyklės kuriamos, senos tobulinamos mums, žmonėms, kad visiems būtų geriau gyventi.

Žmogus kapojamas dėl niekniekio – kažkokių žvaigždučių, o didžiausi korupciniai nusikaltimai vyksta visiems matant. Kaip tu gali jaustis valstybėje, kurioje tiek daug netiesos?

Kilus teisėjų korupcijos skandalui, kalbėjau su jų kolegomis teisininkais. Klausiau, ar bus taip, kaip žmonės šneka, – nieko nenubaus, išteisins, paleis? Išgirdau siaubingą dalyką, esą visi žinojo, kad jų stalčiai nuo pinigų neužsidarydavo... Toks baisus cinizmas! Vadinasi, teisybės nebus niekada. Žmogus kapojamas dėl niekniekio – kažkokių žvaigždučių, o didžiausi korupciniai nusikaltimai vyksta visiems matant. Kaip tu gali jaustis valstybėje, kurioje tiek daug netiesos? Nusivylęs, netikintis žmogus labai pažeidžiamas. Jis yra baikštus, nuolankus tarnas.

– Pridedami 8 eurai prie pensijos – visi džiaugiasi, tarsi šimtas būtų pridėta. Iš to nuolankumo?

– Nesilyginkime su Švedija ar Danija. Esame neturtinga valstybė. Tai viena. Kitas dalykas, kad būtų mokama daug, žmogus turi sugebėti. Bet ir to nenorime girdėti.

Kaip vertinti tuos 8 eurus? Mums 1 euras – niekas, o Amerikoje 1 doleris yra didelis pinigas. Ten vaikas, gavęs dolerį, labai džiaugiasi. Bet kaip jūs atrodytumėte čia, jei savo giminaičiui duotumėte eurą – še, vaikeli, nusipirk saldainių. Jums sakytų, kad pasityčiojote, žiauriai pažeminote. Amerikoje to niekas nepasakytų. Nes tai yra NET doleris.

Tokia yra ubagų puikybė. Tai ir be saiko nukrauti stalai, ir geriausi restoranai svečiui iš Amerikos. Viskas iš noro pasirodyti geriau, nei yra iš tikrųjų. Su puikybe nesugebame kovoti.

GALERIJA

  • Z. Kelmickaitė: žmogus valdžioje nebemato žmogaus <span style=color:red;>(interviu)</span>
  • Z. Kelmickaitė: žmogus valdžioje nebemato žmogaus <span style=color:red;>(interviu)</span>
  • Pasak Z.Kelmickaitės, neįmanoma suprasti, kodėl protestuota prieš sovietiniais laikais statyto „Lietuvos“ kino teatro griovimą, kai vietoj jo Vilniuje šiandien – puiki galerija.
Rašyti komentarą
Komentarai (8)

Birutė

Jūs teisi,Zita,valdžioje žmonės nemato žmogaus jiems rūpi tik savo interesai,ir kaip jiems geriau.Puikus straipsnis,ji tiesiog šviesiai tiesiai pasakė kas yra mūsų šalyje negerai.Ačiū jai už išsakytas mintis.Dauguma to neišdrįsta pasakyti,o jeigu ir pasako,tuojau nutildoma.

Margie Sanchez

„Google“ už kiekviena darbo savaite internetu sumokejo nuo 5000 iki 8000 euru. Aš uždirba pirma savaite 7286 € iš „Google“ ir esu nuolatinis studentas, o laisvalaikiu dirbau 2 valandas per diena. kiekvienas žmogus gali prisijungti prie šio darbo ir pradeti uždirbti tik po šios svetaines. >>>>>>>>>>>>>>> www.WorkLinks3.com

Anonimas

Kelmickaite, jus klystat. Gyvulys valdzioje nemato zmogaus. Kitas klausimas. Is kur valdzioje gyvuliai? Isvada: Zmones NEGALI isrinkti gyvuliu i valdzia. Tai iseina kad GYVULIAI renka GERIAUSIUS GYVULIUS. II -- Lietuvoje GYVULIU TAUTA.
DAUGIAU KOMENTARŲ

SUSIJUSIOS NAUJIENOS