Žemaitijoje – neeilinės varžytuvės

Arnas – ūkininkų sūnus. Sako, kad darbų nebijo. O kadangi technika traukia, į traktorių, norėdamas padėti tėvams, sėdo anksti.

„Tiksliai nepamenu, bet vaikystėje, nežinau, gal 12-os metų. Savo noru. Vis tiek reikia tėvams padėti. Kaip ir nėra liūdna tėvams padėti“, – pasakojo Arnas Jakumas.

Net vienuolikos šalies profesinių mokyklų mokiniai varžosi, kas geriausiai įleidžia plūgą, juo išpurena dirvą, kieno išartos vagos tiesiausios. Kaip sekasi, stebi teisėjai.

„Matuojame, ar atitinka išvagotos vagos gylis, plotis. Devyni kriterijai. Ir ieškome klaidų. Aišku, džiaugiamės, kai jų nėra“, – sakė varžybų teisėja Rima Skirvainienė.

Teisėjai – ne tik profesijų mokytojai, bet ir ūkininkai.

„Jie ne prie kompiuterių, ne su robotais, o su traktoriais dirba. Ir pakankamai gerai. Visko klauso, viską žino. Matosi, kad senų vilkų yra. Tai ir kitiems pasistiebti, seniems ūkininkams būtų kur pasistiebti“, – teigė varžybų teisėjas Rolandas Mačiuitis.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše: 

Vienus vaikinus vagas versti išmokė profesinių mokyklų mokytojai, kiti tai daryti įgudo tėvų ūkiuose.

„Tėvai nuo vaikystės kišo į ūkį, kad paragautum, kas tai yra, tą skonį. Pagelbėti reikėdavo. Tai ir įėjo į kraują, kad reikia padėti. Pripratai prie traktoriaus ir dabar tiesiog nenori paleisti“, – pasakojo varžybų dalyvis Klaudijus Norvilas.

Ardamas lauką Klaudijus įžvelgia ypatingą žemės romantiką.

„Kas gali būti geriau negu išarta žemė? Išartos žemės kvapas yra labai skanus. Ne visi gal supranta jį, bet kas aria, tas žino, koks yra šviežiai išartos žemės kvapas“, – sakė K. Norvilas.

Kas gali būti geriau negu išarta žemė?

Jaunųjų artojų varžytuvėse – penkiolika dalyvių. Norinčiųjų buvo kur kas daugiau.

„Tiesiog galimybės ribotos. Žemės reikia visiems vienodai skirti – po 15 arų, kad jie galėtų pademonstruoti savo galimybes. Čia kai kurie iš kai kurių mokyklų atvyko net trečią kartą, trečią kartą dalyvauja. Matyt, nori tobulėti ir siekti geresnio rezultato“, – aiškino Plungės technologijų ir verslo mokyklos direktorius Audrius Misiūnas.

Tik merginų prie traktoriaus vairo nematyti.

„Galbūt kitais metais atsivešime ir merginą. Yra. Ir mokosi agroverslo darbuotojų specialybės, ir praeina kursą – traktoriaus vairavimą. Ir net SZ priklauso jiems – kombainas“, – atsakė Joniškio žemės ūkio mokyklos praktinio mokymo vadovas Saulius Dauparas.

Jaunieji artojai sako, kad technika vis tobulėja, darbas tampa lengvesnis. Tačiau nei jaunuoliai, nei jų mokytojai neabejoja – ariančių žemę visada reikės.

„Klasikinė žemdirbystė visada buvo reikalinga. Manau, kad su laiku dar labiau mes prie jos grįšime. Ir ekologija, ir prieš kenkėjus, ir prieš piktžoles – žymiai pažangiau negu visos naujesnės, modernesnės technologijos“, – teigė A. Misiūnas.

„Reikia artojų Lietuvai, kad Lietuva klestėtų ir žydėtų. Ir kad derlius būtų geras“, – sakė profesijos mokytojas Rimantas Petreikis.

Norinčiųjų išmokti valdyti traktorius bei juos remontuoti mokinių stygiumi profesinės mokyklos nesiskundžia.