Karmėlavos oro uoste viskas įrengta mūsų tautiečių Anglijoje patogumui. Reklamos apie Angliją, sienų fototapetai su tenykščių gatvių vaizdais, langelis, priimantis siuntinius irgi tik į ten. Tarsi Karmėlava būtų Stanstedo filialas. Žinoma, pagrindiniai keleivių srautai ir yra į/iš ten, tačiau toks vienpusiškumas kiek glumina. Tuo labiau kad skridau visai ne į ten, o į Briuselį, kuriame reziduojantiems lietuviams buvo surengtas rudens poezijos vakaras.

Vakaras, kuriame, be nuolankaus jūsų tarno, dalyvavo dar dvi lietuvių autorės – Agnė Žagrakalytė ir Akvilė Žilionytė, vyko nuolatinėje Lietuvos atstovybėje prie Europos Sąjungos. Jį jau penkti metai organizuoja Briuselyje gyvenantis poetas ir žurnalistas Sergejus Kanovičius. Buvo ambasadorius, kultūros atašė, keli įspūdingi karininkai, noriai pirkę knygas (knygos keistai derėjo prie paauksuotų antpečių, tačiau matėsi, kad karo vyrai domisi ir literatūra), ir penkios dešimtys Europos Sąjungos institucijose dirbančių tautiečių, žinoma, ir iš Kauno. Net nežinia, kiek jų ten iš viso, kalbama, kad apie tris tūkstančius. Pridėjus antra tiek dirbančių Liuksemburge – įspūdingi skaičiai. Tuo labiau kad tai – šviesūs, išsilavinę žmonės, publika, kuriai skaityti yra grynas malonumas.

Keisti poezijos keliai. Štai prirašai kažko savo palėpėje Žaliakalnyje, po to vežioji po briuselius ir liuksemburgus ir jauti Žaliakalnio dvasią skleidžiantis Europos sostinėse. Vienas to vakaro elementų, pasiliktas finalui, buvo seno eilėraščio juodraščio aukcionas. Data juodraštyje liudijo, kad eilėraštis parašytas 1990-ųjų vasario 16-ąją, kai sienos lietuviams dar nebuvo tokios pralaidžios, kaip dabar. Todėl jis ir vadinosi „Geležinė uždanga“, ir pasakojo apie užvertų durų situaciją, kurioje kadaise gyvenome. Pasikeitimai, įvykę nuo tos datos, stulbina. Visokiomis prasmėmis, ne tik gerąja. Šiaip ar taip, nebegyvename politiniame gete, galime už šešiasdešimt litų nuskristi kad ir į Paryžių, kuris irgi nebėra jokia žydroji svaja. Žydroji svaja dabar veikiausiai yra pati Lietuva – tokia, kokią ją norėtume matyti, tačiau ne visada matome. Ką gi, iš visų briuselių perspektyvos ir Lietuva atrodo kiek kitaip. Grįžęs į Kauną jauti, kad grįžai namo. Nors oro uosto reklamos to ir niekaip nepatvirtina.