Skaičiuojant paskutines paskutiniųjų mokslo metų savaites prieš akis išnyra bekraštė bedugnė it kosmoso juodoji skylė – egzaminai. Kliūtis, kurios neperžengus gyvenimas sustos, – mintis, kuria it sparčiai plintančiu virusu užsikrečia visi abiturientai.

Kaip prisijaukinti šį baubą? Kaip susitaikyti su nesėkme ir paversti ją metų sėkme. "Pagalvokite ir apie tai, kad kasmet tūkstančiai jaunuolių laiko egzaminus ir juos išlaiko. Juk nesate prastesni už juos, tiesa?" – abiturientams pataria psichologė Jurga Raudienė.

– Kaip psichologiškai pasiruošti artėjantiems egzaminams?

– Pasiruošimas prasideda nuo pasirinkimo: ką noriu veikti toliau? Sunkiausia yra tiems, kurie net pasibaigus egzaminams nežino, ko išties nori. Kitas labai svarbus žingsnis – planuoti laiką. Žinodami preliminarią egzaminų sesiją, susidėliokite, kiek ir kada galite skirti laiko pasirinktam dalykui. Tuomet pradėkite ruoštis.

Dažnai kyla panika, kai matome prieš save didelį medžiagos kiekį, todėl klausiame savęs: kaip visa tai reikės išmokti? Juk labiausiai nerimaujame ne tada, kai ką nors darome, o tada, kai dar nieko nedarome, tačiau matome prieš save labai didelę užduotį. Todėl pradėkite nuo mažų žingsnelių, nesitikėdami per dvi dienas pakartoti visas matematikos formules, kurias mokėtės dvylika metų, – geriau susiplanuokite, kokį skyrių išanalizuosite jau šiandien, ir imkitės darbo.

Dar vienas svarbus dalykas – pertraukos mokantis. Trumpas pertraukas reikėtų daryti ne rečiau kaip kas 40 min. Jei šis laikas viršijamas – informacija prasčiau įsisavinama. Klysta abiturientai, kurie šešiolika valandų per parą mokosi, keturias – miega, o likusias skiria pavalgyti ar kitiems reikalams. Yra rekomenduojama per mokymosi savaitę skirti du vakarus ir vieną ištisą dieną poilsiui.

Nepamirškite, kad geram rezultatui svarbus tiek darbas, tiek galimybė pailsėti smegenims. Atėjo egzamino diena? Kartais atrodo, kad niekas kitas nejaučia tokios stiprios baimės, tačiau iš tiesų nerimaujate ne vieni. Tokią dieną esate kaip bėgikai prie tos pačios starto linijos. Pagalvokite ir apie tai, kad kasmet tūkstančiai jaunuolių laiko egzaminus ir juos išlaiko. Juk nesate prastesni už juos, tiesa?

Nebūkite minioje, kurioje yra daug panikuojančių. Būtų gerai, jei šalia turėtumėte draugą, su kuriuo galėtumėte tiesiog pajuokauti. Tėvai? Jų vaidmuo labai svarbus. Pastebėjau tokį dalyką, kad baimė neišlaikyti egzamino dažnai yra labai susijusi su baime nuvilti tėvus ir su galima jų reakcija. Žinoma, visi suaugusieji nori gero, tačiau kartais nuolat primindami, koks baisus išbandymas laukia, jie patys nenorėdami augina ir taip didelę įtampą. Tačiau dažnai daug naudingiau būtų skirti laiko ir padėti vaikams mokytis, surasti reikiamą informaciją ar tiesiog priminti: "Tau metas pailsėti", jei sūnus ar dukra dvylika valandų nesitraukia nuo knygų.

– Egzaminų rezultatai prastesni, nei buvo tikėtasi. Įstoti į universitetą nepavyko. Kaip su tuo susitaikyti?

– Norint tokioje situacijoje išvengti didelio šoko, ruošdamiesi egzaminams iš anksto apgalvokite, ką darysite, jei taip nutiks. Iš anksto pasiruošus įvykiui, į jį reaguojame švelniau. Aptarkite tai su tėvais, juk būtent jų nusivylimo dažniausiai bijomasi. Nebijokite paliūdėti dėl nesėkmės. Tai natūralu. Kad ir kaip būtų, prisiminkite, kad ilgalaikė savigrauža neduos jokio rezultato – situacijos šiemet ji nebepakeis.

Kaip elgtis neįstojus į universitetą, specialybę, apie kurią ilgai svajota? Stoti bet kur – nepatarčiau. Jei per papildomą priėmimą įstosite į nenorimą specialybę, greičiausiai tai tebus laiko gaišimas. O į metus, kuriuos praleisite laukdami šanso vėl stoti į norimą studijų programą, galite žiūrėti dvejopai: kaip į tragediją arba kaip į galimybę.

Ar tikrai įvyko kas nors nepataisomo? Tą laiką skirkite veiklai, kuriai besimokydami jo nebeturėsite. Galite įsirašyti savanoriu į visuomeninę organizaciją, susirasti darbą arba tiesiog stoti į profesinę mokyklą, įgyti specialybę ir tuomet stoti į universitetą arba kolegiją. Tiesa, yra abiturientų, kurie sąmoningai niekur nestoja vos tik baigę vidurinę mokyklą. Kodėl? Per tuos metus jie labiau subręsta, apsisprendžia, ko iš tiesų nori.

– Jūsų akimis, kokios yra priežastys, dėl kurių abiturientai pasirenka, ką sudijuoti?

– Konkrečią mokymo įstaigą jaunuoliai renkasi dėl kelių priežasčių: prestižo, apie kurį sprendžiama pagal mokymo įstaigų reitingus arba tiesiog studijavusiųjų nuomones, einančias iš lūpų į lūpas. Kitų pasirinkimą lemia galimybės – jie renkasi tai, ką gali sau leisti (pvz., dėl materialinės padėties gali studijuoti tik gimtajame mieste).

Beje, kai kas renkasi ne tiek profesiją, kiek apskritai studijas "kažkur". Didelė dalis abiturientų, rinkdamiesi studijas, gerai apgalvoja ir žino ko nori, tačiau vis dar kartais renkamasi tai, kas tiesiog populiaru, gražiai skamba ar turėtų garantuoti gerą atlyginimą (tačiau nepasidomima realiomis įsidarbinimo galimybėmis). Visgi kalbant apie visumą, daugėja jaunuolių, kurie sąmoningai ieško savo kelio, kuris ne visada atitinka šeimos lūkesčius ar visuomenėje priimtus populiarumo standartus.

– Kodėl, jūsų nuomone, daugėja norinčiųjų studijuoti užsienyje?

– Šiuo metu tiek Lietuvos, tiek užsienio universitetai daug dėmesio skiria savireklamai. Anksčiau mes prašydavome, kad jų atstovai ateitų į mokyklas, dabar jie patys prašosi ateiti. Informacija, pateikiama apie studijas užsienyje, – labai graži. Esą ten lengva mokytis, lengva dirbti ir t.t. Kita priežastis, kodėl jaunimas renkasi studijas svetur, – tėvai, kurie nuolat kalba, kad Lietuvoje nemato perspektyvų. Daug kas tikisi, kad užsienyje viskas kitaip, tačiau tie lūkesčiai ne visada pasiteisina. Kiek laiko stebiu šią tendenciją? Keletą metų. Tačiau šiemet norinčiųjų kelti sparnus – kaip niekada daug. Klausiu jų: baigę studijas grįšite ar liksite? Tų, kurie norėtų grįžti atgal, – labai mažai. Tad kalbos, kad po studijų užsienyje į Lietuvą grįš geri specialistai, nėra visiška tiesa.

– Studijos užsienyje, sostinėje, būtinai – universitete. Kodėl jaunuoliams atrodo, kad mokytis kolegijoje nėra prestižas?

– Dažniausiai įtaką daro suaugusieji. Turbūt šį požiūrį nulėmė didelis nedarbas, kai į paprasčiausią nekvalifikuotą darbą kai kurie darbdaviai priimdavo tik žmones su aukštuoju išsilavinimu, kadangi galėjo pasirinkti iš daugelio darbuotojų. Nuo to laiko liko savotiška "nepakankamo išsilavinimo" baimė, o kolegijos tapatinamos su buvusiomis profesinėmis mokyklomis. Dažnas net nustemba, kad kolegijoje įgyjamas aukštasis išsilavinimas. Dirbu gimnazijoje. Vieni mokiniai čia mokosi labai gerai, kiti prasčiau ar prastai, tačiau absoliuti dauguma svajoja apie universitetus. Deja, bet kolegijos vis dar apipintos mitų ir jų nepagrįstai baiminamasi.