Lazdijų rajone, Kapčiamiestyje, šeštadienį minimos 180-osios 1831 metų sukilimo ir jo dalyvės Emilijos Pliaterytės žūties metinės

Renginys prasidės Šv. Mišiomis Kapčiamiesčio Dievo apvaizdos bažnyčioje, vėliau E.Pliaterytės muziejuje bus atidaryta Vytauto Didžiojo karo muziejus parengta nuotraukų ir dokumentų paroda „1831 m. sukilimui Lietuvoje – 180“.

1831-ųjų sukilimo dalyvių pagerbimo ceremonijoje prie E.Pliaterytės kapo, taip pat karių savanorių kapų bus padedamos gėlės, nuaidės Garbės sargybos kuopos karių salvės sukilėliams atminti.

Vėliau Kapčiamiesčio miestelio E.Pliaterytės vardu pavadintos pagrindinės mokyklos stadione vyks šventinis koncertas, skirtas miestelio įkūrimo 495-osioms metinėms paminėti.

1831-ųjų pavasarį Žemaitijoje bajorija, valstiečiai ir miestelėnai metė iššūkį caro Nikolajaus I valdomai Rusijai.

Suformuoti lietuviški sukilėlių kariniai daliniai iš pradžių puldinėjo miestuose įsitvirtinusias Rusijos kariuomenės įgulas ir smulkesnius dalinius, amunicijos sandėlius, trukdė pašto komunikacijoms. Vėliau į Lietuvą įžengė sukilusios Lenkijos reguliariosios kariuomenės korpusas, susidedantis iš 12 tūkst. karių. Jam vadovavo divizijos generolas Antanas Gelgaudas, netrukus patvirtintas vyriausiuoju sukilėlių kariuomenės vadu.

Tačiau pasipriešinimui malšinti Lietuvoje buvo dislokuota Rusijos imperijos rezervinė armija, ir sukilimas baigėsi nesėkme.

A.Gelgaudo kariuomenė, patyrusi skaudų pralaimėjimą, spaudžiama gausesnių ir geriau ginkluotų Rusijos kariuomenės dalinių, po pralaimėtų mūšių prie Kauno, Šiaulių, Kuršėnų pamažu pasitraukė Prūsijos link. Liepos 9-ąją priimtas nutarimas trauktis į Prūsiją, sudėti ginklus ir pradėti sukilėlių kariuomenės internavimą.

Vienintelis brigados generolas Henrikas Dembinskis atsisakė internuotis ir pasuko Lenkijos link. Jo vadovaujamas 3830 karių dalinys, tarp kurių buvo nemažai lietuvių, prasiveržė iš priešo užnugario ir pasiekė Varšuvą. Čia jis toliau tęsė kovą iki sukilimo pabaigos.

Dusetų bažnyčioje sukilimo pradžią 1931-ųjų kovą paskelbusi grafaitė E.Pliaterytė vadovavo būriui, pėstininkų kuopai, jai suteiktas kapitono laipsnis.

Maištui baigiantis ir Lietuvos sukilėliams traukiantis į Varšuvą, E.Pliaterytė susirgo ir 1831-ųjų gruodį mirė. Ji svetima pavarde slapta palaidota Kapčiamiesčio kapinėse.