Nes laisva žiniasklaida yra vienas svarbiausių demokratinės valstybės ramsčių, kartu su teismais, Seimu, Vyriausybe bei privaloma politikų rotacija.
Todėl bet kokie tiek „vienišų vilkų“, tiek žurnalistus marionetėmis paversti norinčių politikų išpuoliai yra nedovanotini.
Ir visai nesvarbu, kas kalbama apie žurnalistus: kad esą kai kurie jų nupirkti, papirkti, publikuoja nesąmones ir t. t.
Žiniasklaida svarbi tuo, jog niekas kitas neturi tokių galimybių paviešinti svarbios informacijos, kad ir kokia nemaloni ji būtų, bei atvirai kelti nepatogius klausimus.
Pvz., jeigu ne žiniasklaida, Lietuvos visuomenė jau seniai būtų numojusi ranka į tai, kas vyksta Ukrainoje, tačiau nei Rusijos grėsmė, nei jos „humanisto“ sukeltas karas nuo šios tylos savaime neišnyktų.
Žurnalistų, žinoma, yra įvairių ir ne visi jie profesionalūs. Ne visi geba pateikti informaciją įdomiai, ne visi išdrįsta būti vaiku iš pasakos apie naujus karaliaus drabužius.
Mane ypač erzina, jog kai kurie užsikabina už kokio nors informacine prasme menkaverčio nieko ir tąso tą temą keletą savaičių, neįsigilindami į esmę.
Yra Lietuvos žiniasklaidoje ir tokių veikėjų, kurie visiškai degradavę, išmesti iš visų televizijų bei redakcijų, tūno socialiniuose tinkluose ir šmeižia Lietuvą, Ukrainai padedančius asmenis ir t. t.
Visos diktatūros prasideda nuo bandymų užvaldyti būtent žiniasklaidą. Nuo ko prasidėjo didžiojo „humanisto“ epocha Rusijoje? Vienas kertinių įvykių pirmaisiais jo valdymo metais (2000–2001 m.) buvo NTV kanalo perėmimas.
Vyresni piliečiai, žiūrėdavę rusiškas laidas, galbūt dar pamena, kaip policija vykdydavo reidus šio kanalo būstinėse.
Kitas pavyzdys. Šiemet sukako 20 metų, kai buvo nužudyta Ana Politkovskaja. Ji savo straipsniuose nedvejodama pateikdavo faktus, kurie buvo nemalonūs tiek Rusijos valdžiai, tiek čečėnų sukilėliams, ir už tai ji sumokėjo gyvybe.
Ji – tik viena iš daugelio žurnalistų, kurie buvo nužudyti arba žuvo įtartinomis aplinkybėmis „humanisto“ valdomoje valstybėje.
Naujausi komentarai