GRIOVĖJŲ – PILNI PATVORIAI

Kas gali taikliau įvertinti rašytojo kūrybą už pačius rašytojus, kurių draugystė su plunksna arba kompiuteriu – neišskiriama?

Niekaip negaliu pamiršti rašytojo Juozo Apučio vertinimo, paskelbto spaudoje, bet niekieno plačiai nekomentuoto. Jis tada rašė, kad Petro Cvirkos sakinys skamba kaip muzika.

O tas sakinys yra toks: "Tyliais vasaros vakarais, kai ilgi šešėliai nusileidžia į Nemuno slėnį, girdi kalant kuolą, prie kurio nakčiai rišamas arklys."

Atmintinai pacitavęs šį sakinį J.Aputis klausia: "Na, argi čia – ne muzika, argi ne žavu? Už kūrybą, už sakinio žavesį esu linkęs beveik P. Cvirkai atleisti."

Be abejonės, karštakošių dabar – pilni patvoriai. Jie dabar siekia pasirodyti tokie principingi, jog primena pokario metų komjaunuolius.

Vienas pedagogas, ir skaitantis šiuolaikinę užsienio literatūrą, ir pats rašantis, prisipažino: "Kam niežti nagai, tegu griauna P. Cvirkos paminklą, šalina jo vardu pavadintų gatvių pavadinimus. Dabar įprasta griauti, o ne statyti. Pamažu atlėgs, išsikvėps tas karštis, bet ateinančių kartų vaikai vis tiek skaitys "Cukrinius avinėlius", seks pasakas iš "Nemuno šalies pasakų" rinkinio. Tegu dabar griauna, nes toks griovimo procesas užvaldė dalies žmonių protus, – į politikos viršūnes prasiskverbė griovėjų karta, labai primenanti anų laikų griovėjų ryžtą, jog "senąjį pasaulį išardysime", o statytojų dar teks palaukti."

Be abejonės, karštakošių dabar – pilni patvoriai. Jie dabar siekia pasirodyti tokie principingi, jog primena pokario metų komjaunuolius, kuriuos vaizdingai aprašė Alfonsas Bieliauskas savo romane "Rožės žydi raudonai".

Tada romano veikėjai siuto ant praeities – buržuazinio pasaulio. Ogi dabar, jei tik kas nors blogai, tuojau pat iš lūpų sklinda žodis "sovietizmas".

Nieko nenoriu girti ar peikti. Būta visko. Tai buvo gyvenimas, kuris buvo kuriamas tokiomis sąlygomis, kokias mano karta rado atėjusi.

Paklauskite savęs, iš kur tuometė Lietuva tiek išaugino mokslo žmonių? Juk į aukštąsias mokyklas galėjai patekti tik įveikęs stojamųjų egzaminų barjerą.

O kaip buvo gerbiamas anuometis aukštosios mokyklos dėstytojas?

Dar ir dabar jau išėjusius iš gyvenimo su pagarba prisimename juos, dėstytojus, ir pasakojame savo anūkams, kokie dideli žmonės su mumis dirbo ir net tokiomis sąlygomis kėlė Lietuvą į kultūros aukštumas.

Ką jau ką, bet žmogaus atmintis išsaugos vertybes. Tik gaila, jog kasdienę duonelę iš literatūros valgiusi vilnietė mokytoja siūlo griauti rašytojo paminklą ir vietoj jo statyti ūkinės reikšmės statinį. Gaila, kad pedagogei rūpi pačiai sublizgėti, galbūt pakilti karjeros laipteliu, bet tai, ko negaus ateities kartos, jai nerūpi, svarbiau išlikti tariamų patriotų gretose.

Ar iš tiesų taip dera elgtis dėl karjeros ir trumpalaikio sublizgėjimo?

Apsidairykime ir pagaliau rimtai apsispręskime, kas vertas griovimo, o ką reikėtų palikti. Džiaugiuosi, kad radijas, televizija, spauda diskutuoja ir apie praeitį prabyla vis objektyviau.