Nuolat skaitau „Klaipėdą“ ir visada atsiverčiu šeštąjį puslapį „Nuomonės“, nes jis – vienas įdomiausių. Pasakysiu atvirai, mane jau vemti verčia nuo tų veikėjų, kurie vis reguliariai verkšlena, kad „žiaurūs vaizdai per televizorių labai traumuoja“ ir „kiek galima apie tą karą (-us)?“.

Aš suprantu, kad Lietuvoje yra daugybė sovietmečio besiilginčių žmonių, kuriems labai liūdna dėl eilinės rusų nesėkmės mūšio lauke, ir kad čia taip pat yra daugybė priešiškumą žydams tebejaučiančių žmonių, kurie gyvenime nėra matę tikro žydo, nebent amžiną atilsį Leonidą Donskį. Bet supraskite, kad yra ir kita medalio pusė.

1. Tai, kas vyksta Ukrainoje ir Izraelyje, yra svarbūs politiniai procesai, kurie jau palietė milijonų žmonių gyvenimą visame pasaulyje ir kurių padariniai gali paliesti dar negimusius žmones. Tai nėra tiesiog baisūs kaimynų konfliktai, kurie vyksta kažkur. Žurnalistai ne tik gali, bet ir privalo apie tai kalbėti ir rašyti.

2. Žmonės privalo žinoti viską, kas vyksta pasaulyje, kad galėtų priimti atitinkamus sprendimus gyvenime, pvz., viską parduoti, susirinkti vaikus ir bėgti į užsienį arba likti ir ruoštis sunkiam metui. Suprantu, kad yra tokių, kurie jau nupūtė dulkes nuo savo partinių bilietų, išblizgino medalius, gautus už gerą darbą duonos kombinate, ir, prisipirkę gėlių, laukia ateinančių rusų, tačiau tas modelis, kuriam atstovauja Vladimiro Putino ar Aliaksandro Lukašenkos režimai, tikrai toli gražu ne visiems Lietuvoje yra patrauklus.

3. Ukraina yra kone visiškai sugriauta ir išsekinta karo – ji prie ekonominės ir socialinės katastrofos slenksčio ir tą šalį reikės atstatyti. Kitaip tariant, apie Ukrainą ir karus žiniasklaidoje bus kalbama dar labai ilgai, net jeigu Rusijos agresija arba, kaip sako politiškai korektiški veidmainiai, „karas Ukrainoje“ baigtųsi šią sekundę.

4. Ukrainos žmonės kovojo ir mirė už jus, jūsų ir jūsų vaikų bei anūkų saugumą ir ateitį. Ukrainos žmonės kentėjo, mirė, prarado savo galūnes, veidus, sveiką protą, jaunystę, turtą ir artimuosius. Jie paaukojo save dėl jūsų ateities, o jūs, it kokie išlepę infantilai, vis cypiate, kad tos kalbos apie karą nusibodo. Jūs neturite jokios, net mažiausios moralinės teisės taip elgtis.

5. Čia yra demokratinė valstybė. Tai reiškia, kad nepatinkančių laidų ir straipsnių visada galima neklausyti, nežiūrėti ir neskaityti. Aš, pavyzdžiui, nemėgstu lietuviškos muzikos ir aš neisiu į Džordanos Butkutės ar Selo koncertus, nepaisant to, kad interneto dirbtinis intelektas internete man vis kiša šių renginių reklamas. Nepatinka žiaurūs vaizdai, nežiūrėk televizoriaus, išjunk radiją, prisipirk meilės romanų iš kiosko (tų raudonais viršeliais, kur parduodami du už vieno kainą) ir gyvenk susikurtame burbule. Tik paskui neverk, kai realybė jį susprogdins.