Šių metų kovo 8 d. Lietuvos žiniasklaidoje buvo skelbiama žinia, kad Klaipėdoje, Žvejybos uosto rajone, sudeginta 12 nacionalinių vėliavų, kurios iš anksto buvo iškabintos Kovo 11 d. proga.

Prezidentūra greitai pareiškė, kad tai, kaip ir partizanų vado paminklo apdergimas, yra neva vykdoma ir ne Lietuvoje suplanuota specialioji operacija.

Su Prezidentu aš nesiginčysiu, mat, jis tikriausiai turi daugiau informacijos, tačiau taip pat negalima atmesti versijos, kad tai padarė ne kokie nors „fsb’ešnikai“ ar „gru’šnikai“, o paprasčiausi vietiniai pienburniai ir degeneratai, nes toks grubus išpuolis prieš nacionalinę trispalvę rodo labai menką intelektą ir siaurą politinį suvokimą.

Jeigu, tarkime, būtų išniekintos Ukrainos vėliavos, tada kokie nors celofanai savo feisbukuose galėtų kalbėti, kad „va, konservatorių apleisti žmonės protestuoja, dėl to, kad valdžia apleido savo gyventojų tikrąsias problemas, susipyko su rusais, „kiniečiais“ ir baltarusiais, pernelyg daug dėmesio skiria Ukrainai“ ir t. t., o dabar, kai išniekinta tautinė trispalvė, tuo tarsi parodomas tikrasis politinis veidas ir siekiai.

Kitaip tariant, noriu pasakyti, kad užsienio žvalgybos tarnyboms šita provokacija pernelyg negudri.

Žvejybos uostas arba, vietinių žargonu kalbant, „Rybportas“ yra gana liūdnos reputacijos rajonas.

Šioje jo reputacijoje yra dalis tiesos, mat čia tikrai netrūksta ir alkoholikų, ir benamių, ir narkomanų, ir šiaip nusikaltėlių ar chuliganų, tačiau tuo pat metu jo reputacija ir kiek nuvertinta, mat čia gyvena ir nemažai normalių žmonių, o Klaipėdoje yra ir baisesnių rajonų, nei Žvejybos uostas, pvz., Laukininkai.

Žvejybos uoste netrūksta ir apleisto tarybinio paveldo, kuris laukia griovėjų, tačiau dėl nežinomų priežasčių jis yra vis negriaunamas, nors jau kelia fizinį pavojų.

Praėjusiais metais Žvejybos uoste kažkas itin dažnai šaudydavo fejerverkus, kai kone kasdien būdavo skleidžiama žinia, neva „Wagner“ užėmė Bachmutą.

Šiame rajone taip pat yra nemažai prastų ugdymo įstaigų, kuriose gyvenimui ruošiasi proletariškoje aplinkoje gimęs ir augęs „maištingas“ jaunimas.

Dažnam šio jaunimo atstovui seneliai ir tėveliai vaikystėje ir paauglystėje pasakodavo, kaip gera buvo gyventi „prie ruso“, kaip visi neva turėjo darbus, niekam nieko netrūko, nebuvo jokių iškrypėlių ir kaip rusiška žiema padėjo griežtam, bet teisingam J. Stalinui nugalėti fašizmą, o jaunųjų kartų atstovai tuo nuoširdžiai tiki.

Juos ugdantys pedagogai dažnai verkia dėl prastų algų, nors jų pačių darbo kokybė leidžia teigti, kad šios algos netgi pernelyg didelės, o tai dar labiau jaunimui skiepija priešiškumą Lietuvai.

Prasidėjus specialiajai operacijai Ukrainoje, Žvejybos uosto butuose ir gatvėse dažnai buvo girdėti kikenimai ir žvengimas, kai rusams kažkas fronte pasisekdavo, arba pikti kriuksėjimai ir lojimas, kai kažkas pavykdavo ukrainiečiams.

Praėjusiais metais Žvejybos uoste kažkas itin dažnai šaudydavo fejerverkus, kai kone kasdien būdavo skleidžiama žinia, neva „Wagner“ užėmė Bachmutą, o šiemet fejerverkai buvo šaudomi vasario 16 d. ir kovo 1 d. vakarais, t. y. tomis dienomis, kai mirė A. Navalnas ir vyko jo laidotuvės.

Sunku patikėti, kad vasario 16 d. fejerverkai buvo šaudyti dėl Lietuvos nepriklausomybės dienos, nes visą šį laiką iki pat šiemet niekas fejerverkų dėl Lietuvos laisvės Žvejybos uoste nešaudydavo, nebent per Naujuosius. Dabar, kai Švedija tapo NATO nare, Žvejybos uosto gatvėse tvyro toks pats gedulas, kaip ir tada, kai buvo likviduotas J. Prigožinas. Ar tai sutapimai? Gal, tačiau labai jau įtartini.

Taip pat svarbu paminėti, kad Žvejybos uosto rajone gyvena buvęs kandidatas į prezidentus, labai žinomas žmogus.

Trumpai tariant, įtariamųjų vėliavų išniekinimu tikrai netrūksta.