Vienas svarbiausių civilizacijos atradimų, palengvinusių žmonėms buitį, – vanduo, bėgantis iš čiaupo. Nors kartais tenka patirti, ypač transporte, jog yra tokių miestiečių, kurie šiuo civilizacijos stebuklu beveik nesinaudoja, bet šį kartą – ne apie tai.

Kitaip tariant, kol staiga kur nors daugiabutyje nenutinka vandentiekio avarija, retai susimąstome, kas būtų, jei vanduo iš čiaupo liautųsi bėgęs.

Teko išgyventi tokį nemalonumą, kai staiga pavakare ėmė ir prapuolė vanduo. Netrukome sužinoti, jog bėda nutiko kitoje laiptinėje, ten vienas butas patvino trūkus vamzdžiams. O "kaltininkų" nėra namie, todėl vandens tiekimą užsuko visam namui.

Kitaip tariant, greitai pajutome, kad blogiausia, kai dingsta ne elektra ar dujos, o būtent – vanduo.

Vien ką tokiomis sąlygomis reiškia naudojimasis tualetu, jau nekalbant apie labai greitai susikaupiančias nešvarių indų krūvas ar po pasivaikščiojimo purvinas šuns kojas.

Labiausiai slėgė nežinia, kada sugrįš buto, kuriame įvyko avarija šeimininkai, o gal visai negrįš.

Skubiai nusipirkome kelias talpyklėles geriamojo vandens iš parduotuvės, kad galėtume bent ryte nusprausti, jei jis neatsirastų. Paskaičiavau mintyse, tas vanduo iš parduotuvės – beveik 270 kartų brangesnis nei iš čiaupo. Bet tokiu atveju pinigai nebe taip svarbu.

Kai viltis, kad dar tą patį vakarą atsiras vanduo, pamažu tolo ir supratau, kad niekam negaliu turėti jokios įtakos, aplankė suvokimas, kaip lengva mus visus valdyti. Tereikia užsukti vandens čiaupą, nuspausti elektros mygtuką, dujų čiaupą. Ir viskas. Miestiečiai sėdės savo pačių mėšle iki ausų, nes gatvėje kadaise stovėję ugniagesiams skirti hidrantai mįslingai dingo.

Tiesa, Žvejybos uosto kvartalo gyventojams (kurie, anot Vytauto Čepo, nėra intelektualai) dar buvo galimybė pasisemti vandens iš marių bent klozetui nuplauti, bet ir tai nebeįmanoma, nes naujai statomas terminalas europietiškomis tvoromis atsitvėrė.

Pasirodo, nereikia jokių tankų, kad reikalui esant, būtų suvaldyta maištaujančių miestiečių minia. Pagrindinis ginklas – vandens, dujų ir elektros čiaupai.

Ir tai ne šiaip sau pamąstymai, o labai rimta raudonųjų valdžios strategija.

Pamenu, buvo skelbta, kai vienoje Rytų Europos valstybėje buvo nuverstas paskutinysis komunistų prezidentas, atidarius jo slaptus seifus, rastos (žinoma, KGB rengtos) instrukcijos, kuriose rašoma, kad žmones reikia išguiti iš privačių namų į daugiabučius, kur jie būtų priklausomi nuo centralizuoto vandens, elektros, šilumos ar dujų tiekimo, nes taip juos lengviau suvaldyti, tereikės užsukti vieną čiaupą, ir niekas nė necyptelės.

Patyrusi visišką bejėgiškumą, dingus vandeniui, pradedu tikėti, kad tokios instrukcijos tikrai egzistavo.

Tačiau šį kartą jokio sąmokslo nebuvo. Tiesiog trūko vamzdis. Jau snūduriavau, kai kažkas iš šeimynykščių pravėrė duris ir džiugiai pranešė, kad atėjo Kalėdos. Paklausiau, ar pradėjo snigti? Ne, sako, vanduo atsirado. Tikrai, tai turbūt geresnė naujiena nei sniegas ir netgi Kalėdos.

Nežinau, ar buvo gyventojų, kurie paskambino į namų valdas ir padėkojo meistrams už taip greitai likviduotą avariją. Tačiau aš labai dėkinga, nes šiandien be vandens iš čiaupo mes gyventi beveik nebemokame.