Ir į mūsų gatvę (Kauno) kažkada atėjo šventė. Kai pradėjo kursuoti visuomeninis transportas. „Valio!“ – šaukėme mes ir telepatiniu būdu dėkojome priėmusiesiems tokį puikų sprendimą.

Prie patogumų greitai priprantama, keleivių vis daugėjo. Bet žmogus juk toks padaras – jei yra gerai, norisi dar geriau.

Štai autobusų stotelėse nėra stoginių. Rudens vėjai Kauno gatvėje traukia kaip aerodinaminiame vamzdyje, o jei dar su lietumi ir sniegu... Brrr...

Laukti autobuso kartais prisieina net iki pusės valandos (nuolat kursuoja tik 12-asis). Ant suoliukų neprisėsi – šlapi arba snieguoti. Nėr kur pasislėpti. Norisi tų stoginių.

Ir dar.

Sumaištį kelia stotelių pavadinimai. Kažkodėl stotelė prie uostamiesčio policijos pavadinta Ąžuolynu, o vykstant iš priešingos pusės nuo Policijos stotelės iki pačio policijos pastato tenka nupėdinti dar kokius 200 metrų.

Todėl norėtųsi, kad ši stotelė būtų perkelta arčiau policijos.

Tūlas, žinoma, pasakytų: „Ko čia raudate. Yra dar ir M5 maršrutas.“ Tačiau ne visi jo nori – brangu. O nuolatiniai bilietai ten netinka. Tad jie ir kursuoja dažnai visiškai tušti. Tik orą gadina.

Tikimės, kad šitas mūsų „šauksmas“ grįš geruoju aidu.