Socialinių būstų būtina atsisakyti

Jau labai seniai knietėjo pareikšti asmeninę nuomonę šiuo klausimu. Kažkada teko gyventi daugiabučiame name, kuriame buvo du socialiniai butai. Apsaugok, Viešpatie.

Viename gyveno daugiavaikė šeima su tėvu alkoholiku. Iš to buto sklido tokia smarvė, jog atrodė, kad tie žmonės tuštinasi ne tualete, o tiesiai ant grindų. Tai buvo nevalyvumo viršūnė. Neapsakomas dvokas tvyrojo visoje laiptinėje dieną ir naktį.

Kitame socialiniame bute gyveno pora. Vyras veikiausiai buvo tik ką grįžęs iš kalėjimo – visad kalbėjo tarsi iš plaučių gelmės, lyg užkimęs šaltoje kameroje, ir visada atrodė apdujęs ir agresyvus. Kiekvieną dieną vyko kabinėjimasis, girtuoklystės, apsivėmusių draugelių vizitai, blaivaus to žmogaus turbūt niekas nebuvo net matęs.

Žodžiu, ramiai gyventi tame name nebuvo įmanoma, teko butą parduoti ir išsikraustyti. Ieškodami kitos gyvenamosios vietos, visada klausinėjome, ar name yra socialinių būstų. Jei atsakymas būdavo teigiamas, tokio pasiūlymo iškart atsisakydavome.

Įsivaizduokite, jūs nusiperkate sau būstą, sumokate didelius pinigus, o čia kažkas šalia triedžia ant grindų, veisia blakes, nesustodamas girtuokliauja, rėkauja ir agresyviai kabinėjasi laiptinėje. Tai yra pasityčiojimas iš normalių žmonių.

Atrodo, kad mūsų valdžia linkusi globoti tik alkoholikus, veltėdžius ir girtuoklius, o į mokesčius mokančius padorius piliečius jai nusispjauti. Toks susidaro įspūdis.

Atrodo, kad mūsų valdžia linkusi globoti tik alkoholikus, veltėdžius ir girtuoklius, o į mokesčius mokančius padorius piliečius jai nusispjauti.

Apskritai, kam tie socialiniai būstai reikalingi? Jie nuperkami už mokesčių mokėtojų pinigus ir į juos įleidžiami atmatos.

Kodėl padorūs žmonės dirba, ima paskolas ir nusiperka butą, o visi tie, įpratę gyventi iš pašalpų ir svetimos malonės, to daryti nė negalvoja?

Todėl, kad žino: jie gaus valdišką pastogę, kurią galės apdergti, o tada reikalauti naujos. Kažkoks siaubas. Mes negerbiame patys savęs, jei leidžiame dėtis tokiems dalykams.

Todėl visus socialinius būstus reikia parduoti, o iš šių lėšų, žinoma, galima remti vienišus, senus žmones, neįgaliuosius, tačiau butus nuomotis jie turėtų susirasti patys. Valstybė arba savivaldybės tikrai neturėtų užsiiminėti būsto šalpa, o labiau rūpintis vaikų turinčiomis šeimomis ir padoriais piliečiais.

Tie, kurie geria ir veltėdžiauja, turėtų būti tam tikrų perauklėjimo tarnybų akiratyje, nemokamo būsto jiems suteikti nudrengimui ir girtuoklystėms tikrai negalima.