Tyla tikrai yra gera byla

Neseniai žiniasklaidoje kilo šaršalas, kai buvo paskelbta, kad nesantuokinį šio politikieriaus vaiką iš jo motinos paėmė vaikų teisių prižiūrėtojai. Neturiu įrodymų, tačiau, mano giliu įsitikinimu, visas šis cirkas veikiausiai yra to politinio veikėjo viešųjų ryšių akcija.

Kodėl taip manau?

1. Artėja savivaldybių rinkimai. Šis veikėjas gal ir nesiryš iškeisti Briuselio į kokį nors bažnytkaimį, tačiau jam reikia reguliariai priminti apie save bei padėti savo draugeliams ir pažįstamiems, kurių bent vienas, kiek man žinoma, tikrai ruošiasi kandidatuoti į kažkokios savivaldybės merus.

2. Skandalai yra šio veikėjo viešųjų ryšių arkliukas.

Žarnyno lazdelės šaldytuose koldūnuose, seksualinių mažumų klausimas, dėl mažesnių mokesčių kitoje šalyje registruotas automobilis, nesantuokinis vaikas – tai tik keli visiems puikiai pažįstami anekdotiniai pasakojimai iš to veikėjo gyvenimo.

Ir jie veikia. Kiek sykių jis kandidatavo į Seimą, tiek išrinktas. O kai galiausiai buvo išspirtas iš Seimo, it erkė įsiskverbė į Europarlamentą, kuriame, ačiū Dievui, jo žodis nieko nereiškia.

3. Naujasis skandalas, į kurį jis įsivėlė, yra it tobulai pagamintas patiekalas, idealiai atitinkantis čionykščio masinio rinkėjo skonį.

Kokia jo esmė? Remiantis žiniasklaidos pranešimais, „geroji“, „paprastoji“ politikieriaus biologinės dukters motina nusprendė atsipalaiduoti su pažįstama ir paliko savo vaiką prižiūrėti kažkokiam žmogui. Tada staiga atvažiavo (kas juos iškvietė?) „blogieji“ vaikų teisių tarnybos darbuotojai ir vaiką išsivežė.

Kitaip tariant, šiuo skandalu vėl paliečiama ta tema, ant kurios dažnai užkimba daugelis Lietuvos žiūrovų, skaitytojų ir rinkėjų. Iš degeneratų ar prietrankų valdžios paimti vaikai ir visi kiti su šeima susiję klausimai juos jaudina labiau nei Ukrainos, Palestinos ir Sudano reikalai kartu sudėjus, todėl vien ši banali skandalo tema, mano nuomone, rodo, jog bent vienas skandalo herojus ja siekia viešųjų ryšių taškų.

Ką reikėtų daryti? Atsakysime – ignoruoti šį skandalą, nekalbėti apie jį, nekurti apie jį reportažų ir net neužsiminti. Bloga reklama – irgi reklama, todėl šaltas abejingumas yra išmintingiausia, ką galima padaryti.

Bloga reklama – irgi reklama, todėl šaltas abejingumas yra išmintingiausia, ką galima padaryti.

Čia kaip ir su ekshibicionistais. Ekshibicionistą jaudina ne tai, kad jūs pamatėte tą jo „daiktą“, o jūsų reakcija. Jis nori, kad jūs išsigąstumėte, pasišlykštėtumėte, bėgtumėte, o kai jūs ramiai pro jį praeinate, tuomet ekshibicionistas nepasiekia savo trokštamo orgazmo.