Tą gruodžio pavakarę, kai pasklido žinia apie į laisvę išėjusį buvusį Rusijos naftos magnatą Michailą Chodorkovskį ir jam išsilaisvinti padėjusią slaptą diplomatiją, savęs paklausiau: ar jis yra didvyris?

Žmogus, praleidęs ilgus metus už grotų, arba prisitaiko, arba palūžta. Žmogus, išmokęs uždirbti pinigus, valstybėje, kurią vadino tėvyne, rūpinęsis žmonių socialine gerove, dabar, ko gero, suvokė, jog išugdyti pilietinę visuomenę – labai sunki užduotis. Visam tam procesui reikia tiesiog subręsti.

Dar kebliau būna, kai savo nuomonės neturėjimas yra priimamas tarsi duoklė už vadinamąjį visuomenės lojalumą. Tokia yra laisvės ir nepriklausomybės kaina.
Užaugęs socialistinėje santvarkoje, taip ir nepastačiusioje žadėtojo komunizmo, M.Chodorkovskis pasipriešino tariamoms posovietinėms vertybėms. Už tai ir buvo nubaustas. Dešimtmetis už spygliuotos tvoros ir kankinantis suvokimas, kad brandžiausias gyvenimo laikas jau praėjo.

Teko su tuo susitaikyti, kaip susitaikė su mirtina motinos liga ar atskyrimu nuo šeimos ir laisvės netekimu. Jam tiesiog reikėjo atsakyti į klausimą: būti ar nebūti? Jis pasirinko gyvenimą dabar. Su kai kuriomis išlygomis: nebūti aktyvioje politikoje, nekovoti dėl "Jukos" turto susigrąžinimo.

Kas jį už tai gali smerkti?

Dabar M.Chodorkovskis vieniems metams turi Vokietijos vizą. Ir niekas negali pasakyti, ar ilgai jis bus toje šalyje. Juk vakarietiškos vertybės kai kada, regis, sunkiai suprantamos, bent jau mums, ilgai buvusiems už geležinės uždangos.

Visi labai gerai pamename Edwardo Snowdeno, buvusio JAV slaptųjų tarnybų darbuotojo, prabilusio apie pasaulio galingųjų ir paprastų piliečių telefoninių pokalbių pasiklausymą.

Durų iš vieno Maskvos oro uosto į laisvą Vakarų pasaulį jam niekas neatvėrė. Gal todėl, kad buvo peržengta riba tarp tarnystės valstybei ir humanistinių vertybių?

M.Chodorkovskis vadinamas politiniu kaliniu. Galima kalbėti ir apie orumą, nes jau pirmoje spaudos konferencijoje Berlyne, praėjus 36 val. po to, kai atsidūrė laisvėje, buvęs magnatas užsiminė, kad jo kolegų likimas priklauso nuo Vladimiro Putino.

Kas juos išlaisvins?

Ar galime M.Chodorkovskį statyti į vieną gretą su kitais politiniais kaliniais kad ir toje pačioje Rusijoje?
O koks likimas laukia Ukrainos premjerės Julijos Tymošenko? Kokia jos laisvės kaina? Kas iš politikų ryšis panašaus lygio slaptajai diplomatijai?

Sėkmės akimirkomis "gelbėtojų" visada atsiranda daug. Tačiau tikrai padėti gali tik vienas žmogus, kurio vardas aukštojoje politikoje – taip pat ne be dėmės. Toks yra buvęs Vokietijos užsienio reikalų ministras Hansas-Dietrichas Genscheris.

Dar tą patį vakarą televizijos žiniose jis neslėpė, kad ir jo pastangų dėka M.Chodorkovskis atsidūrė laisvėje. Taip, jie anksčiau buvo susitikę keliose tarptautinėse verslininkų konferencijose.

Tačiau visame tame šurmulyje šmėsteli kitkas – moralinė šio reikalo pusė.

Moralė ir galia. Ar jos gali eiti išvien? Kam atiduodama pirmenybė? Kur yra riba, ties kuria pilietinė visuomenė galėtų pasitikėti įtakingų asmenų morale ir galia?
Nežinau, kaip išties M.Chodorkovskis save vadina: didvyriu ar kankiniu, bet man regis, jis tiesiog yra tas laimingasis, kuriam pavyko ištrūkti iš XXI a. pragaro – kalėjimo Rusijoje. Kaltė, kaip ir garbė, matuojama ne žodžiais, o faktais.

Tik pažiūrėkite, kas dabar vyksta Turkijoje. Šios šalies vyriausybė dabar krečiama pinigų plovimo, kyšininkavimo, apgaulės skandalo. Tarp jo veikėjų – ir premjero sūnus. Faktas po fakto niekais paverčia paskutinius tokios valdžios garbės likučius.

Gyvenime atsitinka visaip. Bet juk ir jame dažnai yra fiksuojama ta pati riba tarp moralės ir jėgos. Šie du žodžiai gali būti greta, bet gyvenime jie negali būti kartu. Ir kai peržengiama riba, piliečiai susivokia, kad yra sukrėsti.

Lietuvos politiniame gyvenime panašių pavyzdžių juk irgi yra ne vienas. Turbūt todėl piliečiams galingųjų asmenyse pirmiausia derėtų ieškoti tikrųjų vertybių, kad vėliau netektų gailėtis.

Ko gero, dar pamenate legendinį Rusijos klouną Olegą Popovą? Dabar jam 83-eji, po žmonos mirties gyvena Vokietijoje, vedė antrą kartą, jo žmona – vokietė.
"Saulė yra gyvenimas, o juokas – šviesos spindulys. Kol žmogus dar gali ką nors mylėti, jis yra atsimerkęs", – taip viename žurnale išspausdintame interviu teigia O.Popovas. Ir nė vieno blogo žodžio apie savo buvusią tėvynę. Tik keli pastebėjimai apie bendravimą garsiajame cirke, kuriame stigo paprasčiausio žmogiško supratimo.

Gal todėl sovietmetį išgyvenę žmonės kaip saugios užuovėjos ieško bendravimo šilumos?

Dabar jau žinau, kodėl žvaigždės krenta į žemę. Jos yra tikros tada, kai nepripažįsta antrininkių.