Rusijos karo Ukrainoje aktyviajai fazei įveikus dar vieną apvalią ribą, sunku nesileisti į banalius pasvarstymus apie pamokas, kurias mes, Lietuvoje, per šį laiką išmokome arba ne.

Vieni per 300 karo dienų užsilopė žinių spragas, be žemėlapio žino, kur yra Bilohorivka ir Bachmutas, kas yra suržikas ir palianycia, kuo džavelinai skiriasi nuo himarsų, turi savo pamėgtą analitiką, diena iš dienos pateikiantį fronto kronikas. Kitiems ir dešimties mėnesių nepakako suvokti, kad lendlizas bus pradėtas taikyti tada, kai jo reikės, o ne kada panorės Lietuvos gynybos ministras, nebeapsikentęs feisbuko visažinių terorizmo. Kai kas net ir šiandien nesupranta, kad Baltarusija taip pat dalyvauja kare, todėl, pritrūkus vaidmenų, geriau rengti kalėdinius koncertus bažnyčiose nei vykti į Minsko didįjį teatrą.

Kai kas net ir šiandien nesupranta, kad Baltarusija taip pat dalyvauja kare, todėl geriau rengti koncertus artimiausioje bažnyčiose nei vykti į Minsko didįjį teatrą.

Tačiau kad apvalus dienų skaičius šiame kare ne paskutinis, abejojančių turbūt nebeliko. Nežinantiems, ko tikėtis toliau, galima tik patarti tęsti kritinio mąstymo saviugdą ir pasikliauti ne sofos lygos isterikų, bet kvalifikuotų ekspertų įžvalgomis. O jie 2023-iaisiais siūlo laukti, kad ES, JAV ir kiti Vakarų sąjungininkai griežtins Rusijai taikomas sankcijas ignoruojančio verslo kontrolę, intensyvins tarptautinio tribunolo agresoriui steigimo procesą ir toliau stiprins Ukrainos karinius pajėgumus. Naujas bandymas veržtis iš Baltarusijos ar sukėlus įtampą Moldovoje atidaryti naują frontą, nukreipiamieji informaciniai išpuoliai Europos gilumoje, Ukrainos civilių terorizavimas – visa tai buvo ir yra teorinės galimybės. Kiekviena jų vienodai įmanoma ir neįmanoma: vasario 24-oji parodė, kad Kremlius idėjas brandina nepaisydamas ne tik vertybinių susitarimų, bet ir elementarios logikos, strateginės prasmės. Būtent tai ir yra agresoriaus lėtinė liga, dėl kurios karo laikrodis vieną dieną neišvengiamai sustos.