ADOLFAS: VIRUSO MUTACIJA

Kadaise dabartinės Libijos žemės pateko į ambicingos, dabartiniame Tunise stūksojusios Kartaginos valstybės įtakos zoną. Kartaginoje gyvenę semitai finikiečiai puoselėjo svajonę pavergti kitame Viduržemio jūros krante buvusį Apeninų pusiasalį, tačiau galų gale pusiasalio gyventojai romėnai užkariavo juos.

1911–1912 m. vykusiame kare jauna Italijos valstybė pažemino silpstančią Osmanų imperiją ir dabartinės Libijos žemės vėl grįžo senosios metropolijos žinion. Vykstant Didžiajam karui (1914–1918), Libija tapo įvairiausių vidaus ir išorės jėgų kovos lauku, o 1917 m. Italija de facto atsisakė pretenzijų į šias teritorijas.

1922 m. Apeninuose išplitus Benito (1883–1945) virusui, Italijoje buvo įvestas griežtas totalitarinio pobūdžio karantinas, o kovos Libijoje vėl atsinaujino.

Skerdynės, paženklintos cheminio ginklo naudojimu ir tūkstančių vietinių išvarymu iš jų gyvenamųjų žemių (pakeičiant juos italais kolonistais), baigėsi tik 1932 m., Benito pasekėjams sugavus ir nužudžius svarbiausią Libijos pasipriešinimo lyderį Omarą al Mukhtarą Muhammadą bin Farhatą al-Manifi (1858–1931).

Pradžia buvo nebloga ir, kas galėtų paneigti, galbūt, laikui bėgant, Benito būtų tapęs visame pasaulyje gerbiamu virusu, jeigu ne 1934 m. birželio 14 d. Venecijoje įvykusi pažintis.

Adolfas (1889–1945) buvo aistringas Benito gerbėjas ir mėgdžiotojas, be to, jie turėjo itin daug bendra. Jie abu dalyvavo Didžiajame kare, ir vieną, ir kitą mušdavo tėvas, jiems abiem motina buvo vienintelis kada nors tikrai mylėtas žmogus, jie abu buvo virusai, puoselėjantys globalios pandemijos ambicijas.

Kita vertus, būta ir priešybių, atskyrusių šiuos du asmenis nematoma bedugne. Benito kone visą gyvenimą sekėsi beveik visose gyvenimo srityse, o štai Adolfas daugelį metų buvo pasmerktas kęsti nevykėlio egzistencijos vargus.

Benito nuo pat mažumės buvo agresyvus ir linkęs į kraštutinumus, o Adolfas – tingus ir linkęs nieko neveikti. Jaunystėje pirmasis gyveno intelektualo ir politinio aktyvisto ritmu, o štai Adolfas vienišas ir niekam neįdomus nekenčiamos Vienos bendrabutyje plagijuodavo svetimus atvirukus.

XX a. 3-iajame dešimtmetyje Benito jau buvo tapęs visą Italiją pasiglemžusia pandemija, o štai Adolfas tuo metu tebuvo bakterija, klaidžiojančia Bavarijos alaus baruose.

1923 m. lapkritį Adolfas Vokietijoje kartu su savo bakterijomis bandė pakartoti Benito pasekėjų žygį į Romą, tačiau "gydytojai" (policija ir kariškiai) lemiamą akimirką pasirinko valdžios pusę ir į Adolfo bendražygius atidengė ugnį.

Nepavykus perversmui, Adolfas buvo pasodintas į Landsbergo kalėjimą (65 km į pietvakarius nuo Miuncheno), kuriame, maišydamas skirtingas politines doktrinas, siekė sukurti visiškai naują, vien savo virusui būdingą ligą, galinčią įtvirtinti jo valdžią Vokietijos (ir gal net pasaulio) žmonių organizmuose.

Iš Benito jis pasiskolino nacionalistinį motyvą ir militaristinį stilių, o iš bolševikų – klasių kovos teorijas ir pažadą apie nevykėlių kolektyvo triumfą prieš individualią iniciatyvą bei valdžios pergalę prieš laisvę.

Šį mišinį Adolfas papildė savais elementais – viduramžių legendomis grįstais sentimentais, pagonybės laikus menančiais prietarais, meile gamtai (ypač šunims) ir pseudobiologinėmis rasistinėmis teorijomis, kuriose ypatingą vietą užėmė liguistas priešiškumas žydams.

Vis dėlto svarbu paminėti, jog ir paties fiurerio šaknys nėra aiškios, mat patinėlio, kadaise apvaisinusio Adolfo biologinę senelę nesantuokinio lytinio akto metu, tautybę iki šių dienų gaubia paslaptis.

Didžiąją egzistencijos dalį Benito sekėsi meilės reikaluose, o štai Adolfas buvo priverstas gyventi viename bute su savo dukterėčia Angela Maria Raubal (1908–1931). Vieni sako, kad jis tik norėjęs, jog dukterėčia taptų didžia Wilhelmo Richardo Wagnerio (1813–1883) muzikos atlikėja, kiti pasakoja, jog dėdės elgesys su giminaite buvęs pavydus ir savininkiškas. Pati Angela savo draugams aiškinusi, jog jos dėdė – pabaisa. Yra net išlikusi istorija, kad Adolfas atsiguldavęs ant grindų, jo dukterėčia virš jo atsistodavo, pasikeldavo sijoną (ar suknelę) ir nusišlapindavo jam ant veido.

1931 m. rugsėjo 18 d. 23 metų Angela nusižudė. Po šios netekties Adolfas galvojo apie pasitraukimą iš politikos ir gal net iš gyvenimo, tačiau netikėtai atsiradusi socialinių tinklų žvaigždė Eva Anna Paula Braun (1912–1945) vėl sugebėjo grąžinti politiniam monstrui gyvenimo džiaugsmą.

Tarp Benito ir Adolfo buvo dar vienas skirtumas. Benito į valdžią pateko agresyviai, perversmo būdu, o Adolfas laimėjo legalius rinkimus, taigi virusologai yra labiau linkę Benito priskirti ortomiksovirusų šeimai, o Adolfą – lytiniu būdu plintančioms ligoms.

Pirmojo susitikimo metu drūtas rūstus uniformuotas Benito itin įtariai žiūrėjo į smulkutį, ekshibicionisto paltą vilkintį kolegą iš Vokietijos. Sakoma, jog Italijos diktatoriui Vokietijos kancleris palikęs plepaus vienuolio įspūdį, be to, tuo metu tarp jų styrojusi iš pažiūros neįveikiama kliūtis – Austrija. Adolfas troško, kad Austrija būtų prijungta prie didžiosios Vokietijos, o štai Benito įsivaizdavo, kad autonomiška kaimynė gali užtikrinti Italijos saugumą karo su ta pačia Vokietija atveju.

Visą situaciją dar labiau komplikavo asmeniniai Benito ir Austrijos diktatoriaus – kanclerio Engelberto Dollfusso (1892–1934) ryšiai, mat abu vyrus siejo ne tik politiniai interesai, bet ir kažkas panašaus į normalią dviejų individų draugystę.

1934 m. liepos 25 d. Austrijos naciai, remiami Vokietijos, siekė šalyje įvykdyti valstybinį perversmą. Bandymas perimti valdžią žlugo, tačiau E.Dolffussas buvo nužudytas.

Vėliau tarp Benito ir Adolfo įvyko dar keli susitikimai. Jų metu Adolfas surengė ne vieną įspūdingą savo pasekėjų paradą, ir, sužavėtas prūsiško žąsies žingsnio, Italijos diktatorius galutinai išskydo, visiškai pasiduodamas vokiečių įtaigai.

1938 m. kovo 12 d. Vokietija oficialiai aneksavo Austriją. Dauguma austrų tuo džiaugėsi, o Benito šią žinią sutiko itin ramiai.