ANKSČIAU VISKĄ SKAIČIAVOME RANKA

Vadovėliai rusų kalba, laboratorijos nepritaikytos moksliniam darbui ir įrangos trūkumas – taip pirmąją pažintį su aukštuoju mokslu prisimena ilgą laiką Kauno politechnikos instituto (KPI, dabar – KTU) Statybinių medžiagų katedros vedėju dirbęs Juozas Deltuva. Prieš bene 70 metų mokslo kelionę pradėjęs KTU emeritų klubo įkūrėjas įsitikinęs – švietimo sistema ir KTU pasikeitė neatpažįstamai, siekdamas užtikrinti gerą mokslą ateities kartoms.

– Studijas tuomečiame KPI universitete (dabartiniame KTU) pradėjote dar 1953 m. Kaip tuomet atrodė universitetas?

– Studijas KPI pradėjau išties seniai. Tuomet tai buvo labai sparčiai augantis institutas. Vienais metais į statybos fakultetą, kuriame mokiausi, buvo priimti 125 studentai, o kitais metais šis skaičius padvigubėjo ir jau siekė 250 studentų.

Tačiau tuometės mokslo sąlygos buvo išties sudėtingos. Mūsų mokslo įstaiga labai sunkiai vertėsi, neturėjo tinkamų patalpų studijoms. Karo padariniai paliko gilų savo pėdsaką. Mokėmės dabartinėje vyskupijoje, kur tada buvo įkurtas dekanatas, ir rotušėje – didžiojoje salėje klausėmės paskaitų. Teko tenkintis tokiomis sąlygomis, kokios yra, nes apie geresnes galėjome tik pasvajoti. Labai stipriai jautėsi pokario laikotarpis, tai jautė tiek studentija, tiek visa šalies visuomenė.

– Šiandien net sunku įsivaizduoti universitetą be specialių laboratorijų, modernių prietaisų...

– Išties tai yra visiškai nepalyginami dalykai, nes labai trūko skaičiavimo ir matavimo technikos. Tuo metu labai populiari buvo skaičiavimui naudojama moderni logaritminė liniuotė. Tai buvo pagrindinė studentų skaičiavimo priemonė, nes pasiekti didesnį tikslumą buvo labai sunku. Kai kuriuose statybinės mechanikos uždaviniuose reikėdavo pasiekti 1 proc. tikslumą, bet, kai viską iš akies reikėjo žiūrėti, studentams teko labai kruopščiai dirbti, būtinai šviesoje. Vėliau atsirado aritmometras Feniksas, kur pasukus rankenėlę buvo galima atlikti tam tikrus veiksmus – sudėti, atimti, padauginti. Tad čia buvo tokia pirmoji skaičiavimo mašina, o šiaip visas skaičiavimas vyko rankiniu būdu.

– Esate Emeritus klubo įkūrėjas. Kodėl nutarėte įkurti klubą ir kuo jums asmeniškai tai buvo svarbu? Ar tai tarsi savotiška padėka savo alma mater?

– Tuo laiku, kai atsirado pertvarka, subyrėjo stambios įmonės, sugriuvo mokslinės laboratorijos, nes sumažėjo iš Rusijos gaunamas finansavimas, daug žmonių gana anksti išėjo į pensiją. Valstybė buvo neturtinga ir neturėjo išteklių mokslui išlaikyti, tad atleido iš darbo žmones, kurie turėjo teisę išeiti į užtarnautą pensiją, kad nebūtų bedarbių. Atleistieji vis dar gyveno universiteto, akademine dvasia. Tai buvo žmonės, kurie, prieš įeidami į patalpas, nusiimdavo kepurę ir nusivalydavo batus, taip išreikšdami pagarbą aukštajai mokyklai.

Visi šie žmonės jautė pareigą sąžiningai ir atsakingai dirbti universiteto labui, tad, nenorint, kad jie išsibarstytų, buvo nuspręsta juos suburti sukuriant emeritų klubą, kuris šiemet mini 20 metų jubiliejų.

Šis klubas turėjo du tikslus: kad žmonės neatitrūktų nuo universiteto ir palaikytų bendravimą tarpusavyje. Ne visi darbuotojai turėjo progos baigti pradėtas veiklas, tad suteikėme jiems vietą. Pirmoji emeritų karta buvo itin aktyvi, narius suskirstėme į skirtingas grupes pagal jų sugebėjimus ir pageidavimus. Akademinė grupė ne tik bendravo tarpusavyje, bet teikė pasiūlymų ir akademiniais klausimais. Po pertvarkos į universitetą atėjo daug naujų dėstytojų, kuriems reikėjo pagelbėti, tad emeritai visuomet buvo šalia.

Dar mokykloje, galbūt net pradinėse klasėse, vaikus reikėtų labiau įtraukti į tiksliuosius mokslus.

Emeritų klubas jau subūrė apie 670 narių, jie ne tik prisideda prie įvairių veiklų, bet ir du kartus metuose surengia vakarones, kuriose mielai dalijasi linksmais prisiminimais iš universiteto laikų.

– Kaip per visus metus keitėsi švietimas šalyje? Kokių ryškiausių pokyčių pastebėjote?

– Tiek aukštajame moksle, tiek universitete vyko daug pokyčių. Pamenu, kai mokslus metę studentai vyko į užsienį prekių ir ėmėsi prekybos šalies turguose. Laimei, vėliau susiprato ir ne vienas jų grįžo prie savo mestų mokslų. Deja, tuomet ši žinutė buvo gana plačiai perduoda jaunimui, kuris apatiškiau žiūrėjo į mokslus, tad sumažėjo fundamentaliuosius mokslus besirenkančių studentų.

Smagu žinoti, kad mūsų šalies universitetus renkasi studentai iš užsienio ir ne tik iš trečiųjų pasaulio šalių, bet ir artimesnių kraštų. Pastebėčiau, kad, norint Lietuvoje užsiauginti inžinierių kartą, reikėtų koreguoti bendrą švietimo sistemą. Dar mokykloje, galbūt net pradinėse klasėse, vaikus reikėtų labiau įtraukti į tiksliuosius mokslus. Taip užsiauginsime ne pažintinių, bet analitinių studijų studentus. Žvelgiant globaliau, apmaudu matyti, kad aukštasis mokslas neretai vis dar būna nuvertinamas, nors yra be galo svarbus visai žmonijai.

– Daug savo laiko skiriate universiteto veikloms, akademinei bendruomenei, studentams. Kaip keičiasi studentai, akademikai, ypač šiame vis labiau modernėjančiame pasaulyje? Ko palinkėtumėte ateities kartoms?

– Moderniame pasaulyje turbūt visi nori lengvai ir plačiai gyventi, greitai ir daug uždirbti, daug matyti, keliauti, pažinti. Natūralu, kad ne visiems pakanka laiko kvalifikacijai ir ši gyvenimo realybė jaučiama globaliai. Mes niekuomet taip gerai negyvenome, bet norėtųsi, kad žmonės suvoktų mokslo vertę ir po savęs paliktų gilesnį pėdsaką istorijoje.

Linkiu, kad Vyriausybė greičiau peržiūrėtų švietimo sistemos spragas ir imtųsi jų taisyti. Ateities kartos nusipelno gero mokslo, tad reikia pasistengti joms tokį suteikti. Visame pasaulyje itin palankiai vertinami aukštųjų mokyklų specialistai, kaip puikūs ir objektyvūs vertintojai, patarėjai, tad ateities kartos ir toliau turėtų to uoliai siekti.