APIE PAKANTUMĄ, TOLERANCIJĄ IR PILIETINĘ VISUOMENĘ

Neseniai teko perskaityti įdomų Seimo narės straipsnį, keliantį aktualias ir opias mūsų visuomenės, mūsų išrinktos valdžios ir jų tarpusavio koreliacijos problemas. Visiškai sutinku su autore, kad mūsų šalies gyvenime turi būti pilietinė visuomenė, iš valdžios reikalaujanti sąžiningumo ir atskaitingumo. Tik tada, mano nuomone, ir atsiras valdžiai toks poreikis (dirbti skaidriai ir atsakingai). Tačiau didžiąją dalį pozityvo, bent jau man, nubraukia epitetas, kuriuo įvertinamas kolegų darbas ("pašvinkęs valstiečių receptas Lietuvai").

Mes su estais startavome beveik kartu, tačiau jų piliečių pečius slegia penkiolika kartų mažesnė valstybės skola kiekvienam gyventojui ir tikrai tai ne valstiečių vadovavimo nuopelnas. Taigi kyla klausimas, pagal kokius receptus dirbome anksčiau.

Mano nuomone, ugdant pilietinę visuomenę, nebijančią klausti, kritikuoti ir teikti pasiūlymus valdžiai, ne mažiau svarbu ugdyti ir toleranciją kitaip mąstantiems visuomenės nariams, kolegoms ar politiniams oponentams. Ir čia pirmiausia pavyzdį ir turėtų rodyti mūsų įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžios atstovai.

Aišku, nemažai prie to galėtų prisidėti ir visuomenėje pripažinti autoritetai: mokslininkai, rašytojai, poetai. Manau, evoliucionuojančioje visuomenėje ateityje turėtų išnykti tokie reiškiniai, kai garsus žmogus, išsakantis nuomonę apie naujai pastatytą (visiškai nesvarbu, kadangi tai reliatyvu, gerą ar blogą) paminklą, viešai pareiškia, kad patikti jis gali tik tiems, kurių meninis skonis formavosi Gariūnuose ir "Urmo" bazėje, nes tai turgaus estetika.

Mūsų nepakantumas vienų kitiems pasiekė apogėjų.

Kai stovėjome Baltijos kelyje, mes nesiskirstėme į runkelius ir elitą, keikėme rusų valdžią ir draugiškai dalijomės keliese vieną kanistrą benzino per ekonominę blokadą, buvome vieningi stodami į NATO ir ES, nes žinojome, kad tai mūsų išlikimo sąlyga. Dabar, kai, atrodytų, viskas gerai ir yra palankiausios sąlygos visiems kartu kurti valstybę tokią, kokios mes norime, mūsų nepakantumas vienų kitiems pasiekė apogėjų.

Negi mums reikia karo, žemės drebėjimo, cunamio ar kitos kokios stichinės nelaimės, kad susivienytume vėl bendram kūrybiniam darbui, nežemindami vienas kitų, išlikdami tolerantiški galbūt šiek tiek mažiau išmanančiam, turinčiam kitokią nuomonę piliečiui?

Čia dviračio išradinėti nereikia (pagarbos vienas kitam, valdžios ir piliečių santykiuose), jis per pasaulį jau važiuoja ne vieną tūkstantį metų. Dar 500 metų prieš Kristų žymus kinų mąstytojas Konfucijus savo traktatuose pabrėžė individo ir valdžios moralės, teisingų socialinių santykių išlaikymo, teisingumo svarbą, išliedamas tvirtus tolerancijos ir pakantumo visuomenėje pamatus.