Europos Parlamento narė Rasa Juknevičienė, 1990 metų Kovo 11-osios Lietuvos Nepriklausomybės Atkūrimo akto signatarė, pabrėžia, jog V. Putino valdomos Rusijos ataka prieš Ukrainą – tai ataka prieš demokratinį Vakarų pasaulį, paminant tarptautinę teisę.

Todėl inicijuojami kreipimaisi į Tarptautinį Baudžiamąjį Teismą ir į Tarptautinį Tribunolą dėl Putino ir jo režimo nusikaltimų žmogiškumui ir karo nusikaltimų.

– Kovo 11-ąją švenčiame jau 32-ąsias Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo metines. Kokias sąsajas įžvel-giate su šiandienine geopolitine situacija?

– Šiandieniniame geopolitiniame kontekste apima vienareikšmis jausmas – kaip gerai, kad mes tai padarėme! Jau tada supratome, jog valstybės atkūrimas nesibaigia Kovo 11-osios akto priėmimu. Valstybės architektai iš karto galvojo apie kitus žingsnius – įstojimą į NATO ir į Europos Sąjungą (ES). Nesunku nuspėti, kas būtų su mumis dabar, jeigu Lietuva nebūtų NATO ir ES narė.

Kelias į Nepriklausomybės atkūrimą nebuvo rožėmis klotas. Nebuvo taip, kad vienu piršto spragtelėjimu visi pabalsavo „už“. Buvo ir besipriešinančių, ir protestuojančių.

Kai dabar Sausio 13-ąją ar Vasario 16-ąją švilpiama, baubiama – man tai nieko naujo. Buvo ir tada rėkiančių prieš Lietuvos Nepriklausomybę. Ir prieš NATO, ir prieš Europos Sąjungą.

– Kokių veiksmų ėmėsi Europos Parlamentas dėl pagalbos Ukrainai?

– Norėčiau pabrėžti, kad esu nustebinta Vakarų pasaulio vienybės, tarpusavio veiksmų derinimo, NATO atsako Rusijai. Įvyko tektoninis geopolitinis lūžis. Europoje ir pasaulyje beveik nebeliko valstybių, kurios įvairiomis priemonėmis neremtų Ukrainos kare su Rusija.

Pirmą kartą ES savo lėšomis perka ginkluotę Ukrainai. Tam skirta 500 mln. eurų ir tai yra kažkas neįtikėtino. Prieš porą savaičių būtume apie tai net nepagalvoję. Kitokia bus ir Ukraina, nes jos žmonių krauju ginama teisė tapti ES nare yra visus įtikinantis argumentas.

Dar vasarį įvyko Europos Parlamento posėdis, kuriame Ukrainai buvo skirta 1,2 milijardo eurų. Taip pat kovo pradžioje Europos Parlamentas surengė neeilinę sesiją, kurioje priėmė Rusijos karinius veiksmus prieš Ukrainą smerkiančią rezoliuciją su atitinkamomis sankcijomis Rusijai. Ukraina krauju pasirašė pareiškimą narystei ES. Manau, jog ES suteiks jai aiškią narystės perspektyvą.

Įvyko tektoninis geopolitinis lūžis. Europoje ir pasaulyje beveik nebeliko valstybių, kurios įvairiomis priemonėmis neremtų Ukrainos kare su Rusija.

Atsiprašau ukrainiečių ir visų kitų, kad buvau per silpna įtikinti savo draugus Vakaruose, kad Putinas yra didžiausia grėsmė ir kad didžiausia provokacija yra ne mūsų narystė NATO, o nepakvietimas į NATO ir ES. Apie tai kalbėjome nenuilsdami.

Šiandien mes liudijame Putino pabaigos pradžią. Kada ji ateis, negaliu pasakyti. Žinau tik, kad turime padaryti viską savo galioje, kad ta pabaiga ateitų greičiau.

– Buvote krašto apsaugos ministrė. Galite pasidalinti įžvalgomis, ko siekia V. Putino režimas? Kodėl tapo įmanomas Europos šantažas karu?

– Dar 2000 metais Putinas atėjo į valdžią, turėdamas aiškų tikslą – sunaikinti bet kokius demokratijos daigus Rusijoje, antra – atkurti imperiją ir susilpninti Vakarus, trečia – atkirsti JAV nuo Europos žemyno ir suskaldyti ES. Prielaida Putinui taip elgtis – Europos energetinė priklausomybė nuo Rusijos dujų.

Lietuvoje mes tą seniai supratome, dar prie Andriaus Kubiliaus vyriausybės, kai 2012 metais buvo pradėtas įgyvendinti suskystintųjų dujų terminalo projektas. Daug kas tada rėkė prieš dujų laivą-saugyklą „Independence“.

Dabar visiems akivaizdu, ką reiškia energetinė priklausomybė nuo Rusijos. Rusija manipuliuoja ir dujų tiekimu į Europą, ir dujų kainomis. Kai didžiausios ES valstybės Vokietijos per 40 procentų vartojamų dujų rusiškos, didelės galimybės yra manipuliacijoms ir šantažui. Vokietija tik dabar sustabdė „Nord Stream-2“ dujotiekio paleidimą.

Dar tada, kai buvau krašto apsaugos ministrė, matėme, kaip Putinas telkia pajėgas prie mūsų sienų, tobulina ginkluotę. Jau tada su partneriais Pentagone kalbėjome, jeigu NATO narės Europoje ir toliau nieko nedarys, jeigu nedidins savo karinių biudžetų, tai jau 2019 metais Putinas galėjo būti pasirengęs blickarui, kad išbandytų, ar NATO reaguotų. Todėl Baltijos šalyse atsirado partnerių daliniai, valstybės skyrė didesnes biudžeto dalis krašto apsaugai, todėl perėjome prie šauktinių šaukimo į kariuomenę ir šiandien mes jau taip lengvai nebepaimami.

Tai, kas vyksta šiandien, tai ne tik karas prieš Ukrainą, tai ataka prieš mus, prieš Europą, jos saugumo sistemą. Putino režimas testuoja ES vienybę, testuoja NATO.

– Kaip Lietuva atrodo ES kontekste?

– Galiu tvirtai pareikšti, kad Lietuva tarp kitų Rytų ir Vidurio Europos valstybių, ES narių, atrodo puikiai. Mes daug nužengėme per narystės Europos Sąjungoje metus. Lietuva, žvelgiant iš Vakarų perspektyvos, yra sėkmės istorija. Pas mus, kaip ir kitose šalyse, yra nepatenkintų savo valdžia žmonių, bet Lietuva dėl savo pozicijos turi svorį ir yra vertinama.

Oponentams galiu priminti, kad tarpukariu Lietuva laikėsi neutraliteto. 1940 metų birželį buvo nuostata: niekur nesikiškime, neerzinkime Rusijos, draugaukime. Ir kuo viskas baigėsi? Buvome okupuoti.

Aš didžiuojuosi Lietuva, didžiuojuosi, kad daugelis žmonių suprato, kas yra kas.

Dabar mes niekaip negalime likti nuošalyje nuo to, kas vyksta geopolitinėje erdvėje. Mūsų vertybinė užsienio politika iš tiesų yra pragmatinė politika, nes mums naudinga, kad šalia mūsų būtų normalūs santykiai su normaliomis demokratinėmis valstybėmis.

Ar pati prieš 32 metus galėjau įsivaizduoti, kad dirbsiu Europos Parlamente, kad Lietuva bus NATO ir ES narė – tai didžiulis šuolis! Lietuva yra pavyzdys Ukrainai, o ir Rusijos tautai, įkalintai kalėjime ir nuodijamai perkeltine ir tiesiogine prasme, kaip Aleksejus Navalnas.

– Ko linkite švenčiant Kovo 11-ąją?

– Kovo 11-osios išvakarėse linkiu eiti Kovo 11-osios keliu – laisvės, nepriklausomybės, demokratijos keliu. Europos keliu.

Visiems linkiu taikos. Darykime visi tai, ką galime savo srityje. Padėkime Ukrainai tuo, kuo galime. Aš didžiuojuosi Lietuva, didžiuojuosi, kad daugelis žmonių suprato, kas yra kas.

Mes iš šio karo taip pat išeisime stipresni, bet tam reikia visokeriopos pagalbos – ir aukoti pinigus toms institucijoms, kurios padeda Ukrainai, tam reikia padėti ir mūsų Vyriausybės struktūroms ir nevyriausybinėms organizacijoms. Džiaugiuosi, kad lietuviai tai daro. Vyksta labai svarbus informacinis-dezinformacinis karas. Lietuviai įsijungia į Rusijos puslapius, kur savo įrašais skelbia tiesą. Tačiau dar laukia daug įtemptų darbų.

Linkiu visiems gyventi taikoje, nors šis linkėjimas nėra teisingas. Taikos jau nebėra, nors nesvarbu, kad ne mus bombarduoja. Bet skauda ir mums.