Antrąja pasaulio karine jėga save vadinusi šalis, kuri bene dešimtmetį putodama žadėjo pakartoti Berlyno šturmą, parodė tesugebanti per dešimt mėnesių užimti už Alytų mažesnio ploto miestą, paklodama 100 tūkst. galvų ir įlįsdama į ukrainiečių paspęstus spąstus. Ovacijos dėl pagaliau užgrobtų griuvėsių, dar neseniai buvusių Bachmuto miestu, Rusijos propagandiniuose kanaluose nespėjo įgauti pagreičio, kai rūkti pradėjo kitoje B vietovėje, Belgorodo srityje.

Kad ir kas būtų tie rusų savanoriai, dėl kurių egzistavimo it dėl Kalėdų Senelio esama radikaliai priešingų nuomonių – vieni juos matė ir net spaudė ranką, kiti telaiko Ukrainos specialiųjų pajėgų dalimi, tačiau jų teatrališka veidrodinė Donbaso „laisvinimo“ operacija, surengta jau Rusijos pusėje, nustelbė ne tik kovas Bachmute. Tai naujas įvykis nervų kare, vykstančiame lygiagrečiai su tikruoju. Ženklas, kad Kyjivo kontrapuolimas, apie kurį jau keletą mėnesių kalbama Ukrainoje ir Vakaruose, – ne informacinis triukšmas, bet artimiausia ateitis, kurios agresoriui nepavyks išvengti.

Panikos jau nestinga ne tik Belgorodo srityje, propagandistų kabinetuose, bet, atrodo, ir Kremliuje.

Oficialusis Kyjivas neigia savo sąsajas su Rusijos savanorių korpuso ir „Rusijos laisvės legiono“ operacija. Tačiau įvykių Belgorode kontekste nedviprasmiškai nuskamba Ukrainos gynybos viceministro Vladimiro Gavrilovo žodžiai iš interviu britų laikraščiui „Independent“: „Mes pradėsime kontrpuolimą – kada ir kur – dabar nesvarbu. Rusija supanikuos; jūs pamatysite daug panikos.“

Panikos jau nestinga ne tik Belgorodo srityje, 140 mln. Rusijos gyventojų smegenis plaunančių propagandistų kabinetuose, bet, atrodo, ir Kremliuje, kur per penkiolika karo mėnesių nesugebėta suvokti biblinės tiesos: kas sėja vėją, tas pjauna audrą.