... Šeimos klinikoje X pas gydytoją Y atlydima devintą dešimtį įpusėjusi pacientė Z, išgąsdinusi artimuosius atminties duobėmis ir neadekvačiu elgesiu. Pacientės Z kraujospūdis ir tyrimai – puikūs, sveikata, anot Y, – kaip septyniasdešimtmetės. Atliekamas ankstyvosios demencijos nustatymo testas: ką valgė pusryčiams, kokia šiandien diena ir t.t. Visi atsakymai – į dešimtuką (apie tai, kad sergant demencija būna prašviesėjimų – nė žodžio). Ko čia tie artimieji nori? Slaugos, vaistų? O jei vėl pasikartos agresijos priepuolis? „Duokite valerijonų“, – pataria gydytojas.

Valstybei geriau savo senelius susodinti ant rogių ir – į mišką. Kuo toliau nuo akių.

Anot LSMU Geriatrijos klinikos specialistų, Lietuvoje užregistruotų sergančių demencija gyventojų skaičius nuo tikėtinai nediagnozuotų skiriasi beveik 20 tūkst. atvejų, didžiajai jų daliai būtina nuolatinė priežiūra ir globa. Jei Lietuvoje demencijos sindromo atpažinimas ir diagnozavimas būtų pakankami, tokių ligonių, kuriems reikalinga nuolatinė priežiūra, globa ir slauga, būtų dvigubai daugiau. Bet ar tai sužinoti valstybei naudinga? Kiek tuomet reikės globos įstaigų, kompensuojamųjų slaugos priemonių, brangiai kainuojančių vaistų. Valstybei geriau savo senelius susodinti ant rogių ir – į mišką. Kuo toliau nuo akių.

Ir jau artimųjų rūpestis, kad gyvenimo realybę prarandantis senolis kiek įmanoma oriau ateitų iki savo gyvenimo galo. Valerijonai – tobulas receptas! Galima jį išrašyti ir kitais atvejais. Dienų dienomis neprisiskambinate gydytojui, mėnesių mėnesiais nepatenkate gyvybiškai reikalingo tyrimo, neturite pinigų privačioms medikų konsultacijoms (tokią akimirksniu gautumėte susimokėję), nes pensijos užtenka vos šildymui ir košei? Ir išvis – blogai jums Lietuvoje? Išgerkite valerijonų! Tai pas mus – prieinamiausia pagalba.