„EIKITE IR VALDYKITE“

Pavelas Petrovičius (1754–1801) gimė būsimo Rusijos caro Petro Fiodorovičiaus (1728–1762) ir jo žmonos vokietės Sofijos (1729–1796) šeimoje 1754 m. spalio 1 d., likus 198 metams ir šešioms dienoms iki šiuolaikinio Kremliaus valdovo Vovočkos (1952) gimimo.

Petro ir Sofijos santuoka nebuvo laiminga. Abu sutuoktiniai nemėgo vienas kito ir nevengė intymios trečiųjų asmenų draugijos. Ilgą laiką manyta, kad Pavelo biologinis tėvas buvo ne Petras, o didikas Sergejus Vasiljevičius (1726–1765). Gimus Pavelui, Rusiją tebevaldė Jelizaveta Petrovna (1709–1762), žymiojo Petro Aleksejevičiaus (1672–1725) ir jo antrosios žmonos Martos (1684–1727) duktė. Jelizaveta savų žinomų vaikų neturėjo, tad tiek su Petru Fiodorovičiumi, tiek su Pavelu Petrovičiumi buvo siejamos didelės politinės viltys.

1762 m. sausį Jelizaveta mirė. Pavelo tėvas tapo Rusijos caru, tačiau jo valdymas truko trumpai. Po kelių mėnesių Sofija nuvertė Petrą, o praėjus dar keletui dienų, Petras iškeliavo į amžinosios medžioklės plotus. Vieni tvirtina, kad jis mirė dėl sveikatos problemų, kiti mano, kad jį nužudė.

Savo valstybę Sofija valdė padedama gausaus meilužių ir favoritų pulko, tad neatmestina prielaida, kad mažąjį Pavelą vargino vadinamasis Edipo kompleksas. Kai kurie ekspertai tikina, kad jis itin kentėjo dėl motiniškos meilės stokos ir pavydėjo jos sugulovams rodomo dėmesio, o tai vėliau paveikė ir jo politines nuostatas. 1773 m. Pavelas vedė motinos parinktą nuotaką – Wilhelminą Louisa (1755–1776), Šventosios Romos imperijos karališkosios šeimos narę. Praėjus trejiems metams po vedybų, Wilhemina mirė gimdydama. Po kelių mėnesių Pavelas vedė dar kartą. Naująja jo žmona tapo motinos bendravardė Viurtenbergo didžiūno duktė Sofija (1759–1828), kuri jam vėliau pagimdė 10 vaikų (du jų tapo Rusijos monarchais).

1789 m. pavasarį kitame Europos gale, Prancūzijoje, sušauktas Generalinių luomų susirinkimas sukėlė radikalias permainas, į vakarinę žemyno dalį atpūtusias ir dar didesnę bedugnę tarp Rusijos bei Vakarų pravėrusias audras. Tų pačių metų birželį Prancūzijos generalinių luomų dalis (visi, kurie nepateko į didikų ir dvasininkų luomus) transformavosi į vadinamąją Nacionalinę asamblėją, o praėjus kelioms savaitėms (liepos 14 d.), įsiutusi vargetų minia šturmavo pustuštį nekenčiamo režimo simboliu tapusį kalėjimą.

Per beveik dešimt metų Prancūzijoje vyravusi santvarka, kurioje svarbiausius vaidmenis atliko monarchas, aristokratai ir dvasininkija, buvo kone visiškai sunaikinta. Valdovas ir diduomenė prarado turėtas galias, o politinę darbotvarkę pradėjo diktuoti tarsi iš niekur atsiradusios grupuotės, leidusios į valstybės valdymą įsitraukti žymiai didesniam ir įvairiapusiškesniam visuomenės narių ratui. Feodalizmu pagrįsta ekonomika buvo išmėžta, o bažnyčia oficialiai atskirta nuo valstybės politikos bei visuomenės gyvenimo.

Daugelį amžių vyravusi ideologija – krikščionybė – tapo paprasta religija, kurios atstovai, sulyginti su kitų tikėjimų ir pažiūrų žmonėmis, tegalėjo daryti valstybės gyvenimui netiesioginę įtaką.

Teisingumo dėlei reikia pasakyti, kad ne viskas šiame procese buvo rožėmis klota. Prancūzijos revoliucija sukėlė smurto orgiją, kurios aukomis tapo ne tik senojo režimo šalininkai, bet ir nemažai pačių revoliucionierių bei daugybė ne vietoje ir ne laiku pasipainiojusių žmonių.

Vakarų Europoje prasidėję procesai Pavelui ir jo motinai veikiausiai nuskambėjo kaip perspėjimas apie egzistencinę grėsmę jų bei daugybės kitų Europos monarchų gyvenimo būdui ir santvarkoms, kurios keletą amžių vyravo ne tik Rusijoje, bet ir kituose žemyno kraštuose, mat naujojo Prancūzijos režimo atstovai ne tik tvarkėsi savame kieme, bet ir pradėjo revoliucijos idealų eksportą.

Tai buvo naujo tipo karai, kuriuose milžinišką ideologinę motyvaciją turintys driskiai, vedami troškimo pertvarkyti pasaulį, kariavo su profesionalais, siekiančiais už atlygį apginti savo valdovų politinius interesus. 1792 m. balandį prancūzai įsiveržė į Austrijos Nyderlandus. Kiek vėliau jie užėmė kai kurias Reino krašto žemes, Nicą ir Savoją, o 1793 m. paskelbė karą Olandų Respublikai, Ispanijai ir Didžiajai Britanijai.

1796 m. kovą prancūzų pajėgos, vedamos jauno ir labai ambicingo karininko Napoloeno (1769–1821), pradėjo Italijos žemių puolimą, o tų pačių metų lapkričio 17 d. mirė Pavelo Petrovičiaus motina, Rusijos valdovė Sofija.

1798 m. sausį prancūzai sėkmingai įsiveržė į Šveicariją ir per keletą mėnesių ją pavertė oficialia Prancūzijos vasale, o tų pačių metų birželį Napoleono žmonės užėmė Maltos ir Goco salas. Invazija į šiuos vandens supamus žemės plotus užgavo Pavelo jautrią stygą, mat jis žavėjosi čia įsikūrusio katalikiško Maltos hospitalierių ordino riteriais ir netgi buvo paskelbtas jų globėju.

Iš pradžių Rusijos pajėgos buvo nusiųstos į Italiją padėti austrams kovoje su prancūzais, tačiau dėl skirtingų politinių tikslų ir nesėkmių mūšio lauke sąjunga subyrėjo. 1799 m. rudenį rusai jau buvo sudarę sąjungą su britais ir kartu ruošėsi per Olandijos žemes pulti Prancūziją, tačiau šis sumanymas taip pat patyrė fiasko. 1801 m. kovo 23 d. grupė karininkų nužudė Pavelą Petrovičių jo paties namuose Michailovskio pilyje Sankt Peterburge.

„Metas suaugti. Eikite ir valdykite“, – anot populiarios legendos, vienas žudikų – Nikolajus Aleksandrovičius (1763–1805) – pasakė nužudytojo sūnui Aleksandrui (1777–1825), pranešdamas apie perversmą.