ERODO RAUDŲ SIENA

Kas yra palestiniečiai, dėl kurių kančių priešais televizijos kameras dieną ir naktį nesiliauja raudoję demokratiškų ir autoritarinių valstybių politikai? Kas šie žmonės, kurių vargai geba vienodai prislėgti ir Romos katalikų popiežių, ir pasaulio popmuzikos garsenybes? Ar jie galėtų būti Senajame Testamente minimų filistinų palikuonys?

O gal Gazos sektoriaus ir Vakarų Kranto gyventojai atsirado taip pat, kaip ir neseniai išdygusios Donbaso "tautos" ("luhanskelonai" ir "doneckiniečiai")? Galbūt palestiniečiai atsirado tik tada, kai Šventojoje žemėje susidūrė laisvosios rinkos ekonomikos ir komunizmo interesai? Ar šiandien ką nors girdėtume apie Palestinos vaikus, jeigu Izraelis savo ankstyvosiomis dienomis būtų labiau palinkęs ne į JAV, o į Sovietų Sąjungos pusę?

Teigiama, kad geležies amžiaus aušroje į Palestinos regiono žemes atklydo dviejų etninių grupių žmonės – filistinai ir izraelitai. Filistinai buvo turtingesni, mėgo naujoves ir į pasaulį žvelgė lengvabūdiškai. Jie garbino ne vieną dievą. Sutapimas ar ne, tačiau vienas svarbiausių filistinų centrų buvo Gazoje.

Izraelitai gyveno vargingiau. Jie nevalgė kiaulienos ir savo protėviu laikė Senojo Testamento pranašą Abraomą. Šių žmonių protai krypo link monoteistinio tikėjimo. Senajame Testamente kuriamas filistinų įvaizdis yra išimtinai neigiamas, tačiau negalima atmesti prielaidos, kad šie žmonės buvo tiesioginiai izraelitų giminaičiai.

Manoma, kad, augant gyventojų skaičiui, izraelitai Palestinoje sukūrė dvi valstybes – Izraelį ir Judėją. Beveik tuo pat metu (VIII a. pr. Kr.) regione ėmė augti nauja ambicinga jėga – Naujosios Asirijos imperija. Nugalėję stipriausius semitų kraštus (Izraelį ir kt.), asirai ištrėmė nemenką dalį gyventojų. Formalią autonomiją išsaugojo tik politinės ir karinės grėsmės asirų valdovams nekeliančios žemės (pvz., Judėja).

Vėliau asirų gretose prasidėjo kovos dėl valdžios. Babilone kilo maištas. Jis sparčiai išplito, tad netrukus Naujoji Asirijos imperija buvo užkariauta iš vidaus. Po daugelį metų trukusių karų ir sukilimų Palestinos žemės buvo visiškai integruotos į naująją Babilono imperiją.

Remiantis Senuoju Testamentu, tvirtinama, kad 587 (arba 586) m. pr. Kr. babiloniečių valdovo Nabuchodonosaro II (642–562 m. pr. Kr.) pajėgos apgulė Jeruzalę. Šturmo metu buvo visiškai sunaikinta Pirmoji Jeruzalės šventykla, kurią, anot Šventųjų knygų, pastatė išmintimi ir polinkiu egzotiškoms moterims garsėjantis monarchas Saliamonas (990–931 m. pr. Kr.).

Naujoji valdžia tęsė asirų tradicijas. Kartu su eiliniais izraelitais buvo ištremti ir pasaulietinio bei dvasinio elito atstovai, o daugelį metų Abraomo ainių priešais laikyti filistinai visiškai prarado savo etninę tapatybę.

539 m. pr. Kr. Babiloną užkariavo Achemenidų dinastijos įkūrėjo Kyro Didžiojo (600–530 m. pr. Kr.) vedami persai. Indoeuropiečiais (arijais) laikomi persai siekė įgyti Palestinos gyventojų prielankumą. Daugeliui ištremtųjų palikuonių Achemenidų valdžia leido grįžti į tėvynę, o dalis išniekintų semitų maldos namų buvo atstatyti.

Vieni tremtinių ainiai grižo, kiti pasiliko, o treti leidosi klajoti po pasaulį. Persams susidūrus su kitų indoeuropiečių (arijų) graikų pasauliu, Achemenidų imperijos plėtra sustojo. Dėl prekybos graikų įtaka vis labiau plito Viduržemio jūros regione. Achemenidų imperijos valdovai bandė užkariauti helenų apgyvendintas žemes, tačiau patyrė vieną pralaimėjimą po kito.

Vėliau makedoniečių valdovas Aleksandras Didysis (356–323 m. pr. Kr.) pradėjo persų imperijos užkariavimą. Teigiama, kad per trumpą, bet audringą gyvenimą Aleksandras buvo nukeliavęs iki pat pietryčių Azijos, tačiau netikėta mirtis nutraukė avantiūristo šėlsmą.

Po Aleksandro mirties jo generolai pasidalijo užkariautas teritorijas. Iš pradžių Palestina pateko į Egipte įsitvirtinusių Ptolemėjų dinastijos įtaką, tačiau galiausiai ją pasiglemžė Mesopotamijos Seleukidų imperija.

167 m. pr. Kr. Seleukidų valdovas Antiochas IV Epifanas (215–164 m. pr. Kr.) dėl nežinomų priežasčių uždraudė žydams išpažinti savąją religiją. Semitų šventyklos buvo paverstos stabmeldystės vietomis, kuriose garbinti graikų dievai, o už tradicijų laikymąsi (pvz., šabo šventimą) grėsė sankcijos.

Prasidėjo vadinamasis Makabėjų sukilimas, kuriam, anot Senojo Testamento, vadovavo šventiko Matatijo sūnus Judas, vadinamas Makabėjumi. Sukilimo dalyvių įniršis buvo nukreiptas ne tik į silpstančios Seleukidų imperijos valdžią, bet ir į helenizmo įtakos paveiktus tautiečius. Maištas buvo sėkmingas. Judaizmą diskriminuojantys įstatymai buvo atšaukti. Semitai vėl galėjo laisvai išpažinti savą religiją, tačiau tuo pat metu Viduržemio jūros regione vis labiau augo Romos respublikos galia.

Romėnų įtaką Palestinoje įtvirtino būsimasis Gajaus Julijaus Cezario (100 m. pr. Kr.–44 m. pr. Kr.) žentas ir varžovas Gnėjus Pompėjus (106 m. pr. Kr–48 m. pr. Kr.).

Augant romėnų galiai, Palestinoje ėmė kilti viena įdomiausių ir kontroversiškiausių asmenybių – Erodas Didysis (72 m. pr. Kr.–4 m. pr. Kr.). Nors Erodas buvo romėnų vasalas, italų protėviai jam leido tvarkytis Palestinoje tarsi savame kieme. Jam itin lengvai sekėsi įsiteikti įvairiems Romos didžiūnams.

Šiems pradėjus konfliktuoti, Erodas itin apdairiai sugebėdavo pakeisti barikadų pusę. Teigiama, kad šio žmogaus protėviai buvo arabai, kurie pavergti judėjų atsivertė į judaizmą. Erodas buvo užaugintas žydu, tačiau kai kurie žydai jo nelaikė savu, o ir jis pats į judaizmo tradicijas rimtai žvelgė tik tiek, kiek jam tai buvo naudinga politiškai.

Siekdamas palenkti į savo pusę dalį tikinčiųjų, Erodas pradėjo Antrosios Jeruzalės šventyklos restauraciją. Po šio "remonto" Jeruzalės šventykla nebebuvo vien maldų vieta. Ji tapo prekybos tašku ir miesto svečių traukos centru.

70 mūsų eros metais, malšindami judėjų maištus, Antrąją šventyklą sunaikino patys romėnai. Išliko tik vakarinė, dirbtinį pylimą palaikiusi siena, prie kurios mūsų dienomis teikėsi prisiliesti pats Donaldas Johnas Trumpas (1946).