Lietuviškame Lauryno Ivinskio kalendoriuje, išleistame lygiai prieš 160 metų, įrašyta tokia patarlė: „Gaidžiai giest, pinučiai matyt, ragaišiai kvepia – kaimas netoli.“ Išties, kaimą ar sodžių iš tolo galima girdėti gaidžių giedojimu. O ir vienkiemyje, kaip sako priežodis, „akli namai be šuns, kurti be gaidžio“.

Gaidys tebėra dažnas žodis mūsų kalboje, juolab kad labai jau daugiaprasmis. Jis turi aibę visiškai skirtingų reikšmių: pirmoji – žinoma, naminis paukštis; antroji – priešgina peštukas, o toliau dar daugybę: tai vėtrungė, šautuvo mechanizmo dalis, vandens čiaupas, ledo suskilinėjimas įtrenktoje vietoje, ir akmenėliai, metami taip, kad šokinėtų vandens paviršiumi.

Gaidžiais gali būti tilvikai, kalakutai, tetervinai ir akvariumo žuvytė. Menką žmogelį taip paniekinamai pavadina, šią reikšmę įsikando kalėjimų kontingentas. Gaideliu vadinamas grybas (voveraitė), keletas gėlių ir žolynų, ajero spurgelis, viksvų kupstas, du sustatyti javų pėdeliai.

O dar – naujiena arba gandas – sakoma „su karštu gaideliu aplėkti kaimynus“. Išgąsdina ant stogo pasirodęs „raudonas gaidys“ – gaisras. „Gaidį pagauti“ – tai gėdingai nepataikyti į tonaciją dainuojant. Su gaidžiu netgi arklius galima palyginti, štai sakoma: „Žemaitukai arkliai yra gaidkojai, o žlabiai (ardėnai) – meškojai. Mat vieni laibų kojų, o kiti – storų.“

Daug kaimų, vienkiemių pavadinimų ir vietovardžių Lietuvoje yra kilę iš žodžio „gaidys“: Gaideliškės, Gaidiškės, Gaidžupis ir t.t. Giliausią senovę mena netoli Salantų miestelio stūksanti kalva, vadinama Gaidžio kalnu. Pasak legendos, toje vietoje stovėjusi šventykla, kurią sudeginę kryžiuočiai. Ir naktimis iš kalno gelmių vis sklisdavęs šaižus gaidžio giedojimas.

Jis nurimęs tik 1911 m. pastačius ant kalvos koplyčią. Archeologai kalvoje aptiko pilkapyną, datuojamą IV-I a. prieš Kr. Gaidžio kalnu vadinama ir aukščiausia Dzūkų aukštumos 242 m. kalva prie Gedanonių kaimo. Dar 14 metrų aukštesnis yra Gaidžiakalnis Ignalinos rajone prie Viksvojo ežero. Neries vagoje netoli Krėslyno kaimo (Jonavos rajone) stūkso  riedulys Gaidelis, bene pats didžiausias Lietuvos upių akmuo.

Ne viena legenda pasakoja, kad naktinis gaidžio sugiedojimas išgelbėjo bažnyčią nuo velnio nešto akmens ar kitų jo kėslų. Todėl patarlės ir sako: „Pirmi gaidžiai velnią baido“, „Kai gaidžiai užgiedos – velniai išlakios“, „Neapkenčia, kaip velnias gaidžiagystės“.

XV-ojo a. lenkų istorikas Janas Dlugoszas rašo, kad lietuviai gaidžius aukodavę savo dievų palankumui įgyti. O pirmosios Lietuvos istorijos autorius Motiejus Stryjkovskis, pasakodamas apie lietuvių ir žemaičių mitologiją, sako, kad aukščiausiajam dievui Prakorimui būdavo aukojami balti, gerai nupenėti gaidžiai, o artojų globėjui Žemininkui – juodi, karo ir žirgų dievybei Karoriui – margi. Kitiems dievams pakakdavę vištelių aukos.

Žemaičiai, kaip liudija XVI a. rašytojas Jonas Lasickis, gaidžius aukodavo vyšnių sode dievui Kirniui. XVII a. dar tebebuvo įprasta aukoti namų dievams ar čia pat gyvenantiems žalčiams; šeimos moterys aukodavo vištą, vyrai – gaidį. Mėsytę, žinoma, suvalgydavo patys, dievams – kauleliai. Vienas iš namų dievų, saugantis nuo gaisro, buvo vardu Dimstapatis. Jo garbei kaulus sumesdavo į židinį.

To laikmečio rašytojas Prūsų kunigas Motiejus Pretorijus papasakojo apie naujakurystės paprotį. Į naujai pastatytą trobą pirmiausiai įleisdavo gaidį ir vištą, kurie turėjo būti daugiau nei vienerių metų amžiaus. Tada šeimininkas maldele kreipdavosi į Žemėpatį: „Mielas dieve, dovanoju tau guvius ir sveikus gaidį ir vištą, duok, idant aš ir manieji, ir visa, kas man priklauso, visada būtume guvūs, sveiki ir smagūs, kad visuomet savo darbuose galėtume justi tavo laiminančią ranką.“

Pasak M. Pretorijaus, rudenį, nuėmus derlių, per sambarių šventę juodo gaidžio auka būdavo pagerbiama Žemyna, o vėlyvą rudenį, iškūlus javus – kluono ar jaujos dievas Gabjaujis. Jei ūkyje neturėtų juodo gaidžio, tai apeigai gali užmušti ir kitokios spalvos, tačiau jokiais būdais ne raudonos. Išvirtą gaidį suvalgydavo šeimos vyrai su samdiniais, užgerdami alumi.

Latvių dainos ketureilyje skamba tokie žodžiai: „Martynui gaidį kirtau devynskiauterį, Lai lekia mano žirgas devyniais keliais.“ Kai ūkininkai pabaigdavo laukų darbus ir arklius uždarydavo žiemai į tvartus, pamalonindavo juos avižomis, į kurias nulašindavo juodo gaidžio kraujo, kad sveiki arkleliai peržiem išbūtų. O kai lauko darbų nebelieka, tai ir keltis anksti nereikia, tad kam tas gaidys...       

Tiek tos mitologijos, o gaidys sodyboje tikrai būdavo būtinas. Pirmiausia tai laikrodis: gaidžiai pragysta apie trečią nakties, o tada – kas pusvalandį. Štai kodėl dainose skamba: „Gieda gaideliai ryliuoja, aušta aušrelė švytruoja“; „Pragydo gaideliai prie girnelių, išaušo aušrelė staklelėse“, „Aš paprašyčio raibus gaidelius, kad pailgintų tamsią naktelę, kad iškalbėčio meilius žodelius“. Simonas Daukantas savo raštuose paminėjo pirmuosius, antruosius ir trečiuosius gaidžius tarp 24 dalių, į kurias parą skirstė senovės lietuviai.

Dar sakoma: „Gieda kaip gaidys prieš oro permainą.“ Išties, jis gerai tai nuspėja: gieda priešpiet – greit lis; gieda popiet – lietus netrukus liausis; gieda ant prieklėčio ar krūmuose - prieš lietų, gieda ant tvoros – bus giedra.

O štai keletas kalbos puošmenų – retokai dabar tegirdimų frazeologizmų „su gaidžiu“: „gaidį pavedžiojo po pusnį“ – reiškia, nekoks tebuvo darbininkas; „gaidį pjauna devyniese“ – menkai talka tedirba; „gaidžiui kelnes suverpė“ – reiškia, tinginiavo; „gaidžius sverti“ –  snūduriuoti; „gaidmigis“ – trumpas miegelis; „kaip gaidžio ašara“ – mažai; „gaidžiukas užpuolė“ – dusulys kankina; „gaidžio amžius“ – senatvė.

Pasišaipant iš kokio jaunikaičio, pasakoma: „Gal gaidžio brolis, kad devynias mergas vaikaisi?“ O iš vedusio: „Gaidys devynias pačias sukamandavoja, o tu vienos neapgali.“ Atsakys: „Bepigu gaidžiui, kad netur uošvienės...“

Taigi, apskritai: „Gaidys šaukia kakaryko – lesa grūdus ne už dyka.“ Šis pasakojimas skirtas pažymint visai netrukus ateisiančią rudens pradžią – rugsėjo 22 dieną, 17 val. ir 51 min. Žemė pasieks savo orbitos lygiadienio tašką, tad naktis trukme jau pasivys dieną.