GRĖSMĖ NACIONALINIAM SAUGUMUI

Teiginys kelia išorinių grėsmių asociacijų: priešų fizinė invazija, norinčių pakenkti ekonominiai suvaržymai, kibernetinės atakos, dezinformacijos sklaida, nesantaikos kurstymas ir kt.

Grėsmių nūdien apstu ir viduje.

Nacionalinis saugumas gali būti įvardijamas kaip visuma priemonių, kurių tikslas – neleisti kilti karinėms ir nekarinėms, vidinėms ir išorinėms grėsmėms, galinčioms trukdyti laisvai plėtotis visiems valstybės darnaus gyvenimo procesams. Siekimas darnos, jos kūrimas siekiant  užsitikrinti saugų rytojų – vienas iš jų. Sudaryti prielaidas saugesniam rytojui – ar tai neturėtų būti politikų, švietimo sistemos ir apskritai  bendras visų strateginis tikslas?

Pradinių klasių mokytoja su aštuonmete dukra grįždama namo praeina pro kieme besitvarkančius kaimynus. Mergaitei numetus ant žemės saldainio popierėlį, kaimynė, kreipdamasi į ją, paprašo šiukšlę pakelti. Mama, reikšdama nepasitenkinimą, liepia dukrai to nedaryti. Kyla klausimas, kokie jos, kaip mamos ir kaip mokytojos, tikslai? Ar taip neprogramuojama grėsmė mums visiems, kai panašių mamų atžalos bus įsitikinusios, kad joms kylantys rūpesčiai yra kitų problemos?

Trylikametis mokinukas po renginio mokykloje, klasės vadovės paprašytas kartu su kitais nunešti kėdes į gretimą klasę, po ilgokų atsikalbinėjimų išraiškingai artikuliuotai pasiunčia pedagogę rusiškai labai toli mongoliškais motyvais ir, lyg to būtų maža, pasiūlo kai ką atlikti pasinaudojant gyvybiškai svarbiu įgimtu refleksu. Dėl šio incidento iškviestas į mokyklą tėvas, išgirdęs apie vaiko atsisakymą vykdyti mokytojos prašymą ir informuotas apie lingvistinius atžalos gebėjimus, nusistebi ne šiais, ne pasiūlymo semantika, ne vaiko atžarumu, o susirūpina, kas sūnų galėjo taip stipriai supykdyti. Be to, klasės auklėtoja sulaukia gimdytojų priekaištų dėl berniukų diskriminacijos, nes mergaitėms buvo paskirta fizine prasme lengvesnė užduotis. Ar tai ne perlenktos lyčių lygybės lazdos padarinys? Apie atsiprašymą, pažadą pasikalbėti su sūnumi nėra net užuominos. Tai, kad ugdant vaiką neįmanoma pasikliauti jo artimiausia aplinka, kai tėvai kreipia atžalą žalinga visiems kryptimi (tėvams ir vaikui – taip pat), yra didesnė grėsmė nacionaliniam saugumui, nei galime įsivaizduoti. Kita grėsmė, kad visų lygių specialistai su savo kompetencija prieš tokias „demokratijos apraiškas“ yra bejėgiai.

Pamokos dešimtokams metu mokytojas gvildena pamatinį gamtos konstitucijos riešutą – antrąjį termodinamikos dėsnį. Populiariai jis nusakomas taip: negalima atlikti darbo nekaitinant (neteršiant) aplinkos. Teigia, kad ši dėsnio formuluotė visiems turėtų tapti kelrode žvaigžde saugesnio rytojaus link. Ji turėtų padėti suprasti, kad vartojimo ir gamybos didinimas neišvengiamai veda prie didėjančios taršos, nuo kurios jau dabar nebesugebame gintis. Ekologinis pėdsakas, kurį paliekame, viršija Žemės galimybes, todėl turime suprasti, kad būtina riboti poreikius, atsakingai vartoti, mažinti gamybą. Mokytojui besidžiaugiant pavykusiu pokalbiu, mokinys pateikia klausimą: „Mano tėtis – medžiotojas. Kartais jis pagalvoja, kad, galbūt, elgiasi nedarniai šaudydamas žvėris. Savo abejones išdėstęs katalikų vyskupui, sulaukė atsakymo: "Nesijaudink, Dievas sukūrė pasaulį dėl to, kad žmogus naudotųsi jo gėrybėmis ir jas valdytų.“ Mokinys tai pateikia kaip svarų, jo įsitikimu, argumentą prieš mokytojo mintis apie darną, atsakingą vartojimą, raginimą nesijausti viršesniems kitų atžvilgiu. Situacija grėsminga – aiškiai priešingos vyskupo ir mokytojo pozicijos, mokinio tėtis lyg ir abejoja, o mokinys, susidaro įspūdis, bando priremti mokytoją, pasitelkdamas Bažnyčios atstovų teiginius. Ar gausiausios religinės bendruomenės aukšto hierarcho aiškiai prieštaraujanti darnai pozicija nėra grėsmė nacionaliniam saugumui?

Kas gali paneigti, kad tai valstybės strategų trumparegystės padarinys, – juk bibliotekininkų atlyginimas minimalų lenkia vos kelių knygų kainos dydžiu.

„Reiškiu pagarbą Tavo tėčiui, kad jam kyla abejonių dėl medžioklės. Abejonės – dažnai išminties požymis. Tikiuosi, kad vienareikšmis Bažnyčios atstovo atsakymas jų iki galo neišsklaidė. Šia tema dar kalbėsimės.“ Tai, atrodo, daugiausia, ką šioje situacijoje gali mokytojas – stiprinti tėčio autoritetą mokinio akyse, neeskaluoti priešpriešos, palikti erdvės mokiniui susitaikyti su galimais savęs pokyčiais, o sau – tolimesnio sprendimo paieškai. Bet šito aiškiai nepakanka. Ar paliksime mokytoją vieną spręsti nacionalinio saugumo klausimus?

Viena iš didžiausių grėsmių – netinkama kryptimi orientuota švietimo sistema. Šiandien svarbiausia – išlaikyti egzaminus, įstoti į aukštąsias ir, jas baigus, kopti karjeros laiptais. Apibendrintai – švietimo sistemos tikslas – mokyti laimėti varžybas. Dabartinė švietimo ministrė teigia, kad „kitąmet pradės veikti Nacionalinės mokytojų kompetencijų tobulinimo programos informacinių technologijų, užsienio kalbų, įtraukiojo ugdymo srityse“. Tose srityse, kur „pasiekimus“ lengviausia pamatuoti kursus išklausiusių galvų skaičiumi. Neprošal tobulėti ir šiose srityse, bet tik tada, kai sutariame dėl esminių: švietimo sistemos paskirties, kiekvieno mūsų egzistencinės kelionės krypties pasirinkimo, darnos ir priežastinių ryšių suvokimo, žmogaus paskirties klausimo. Gal tai turėtų būti aišku savaime? Susidaro įspūdis, kad kompiuterio dėžės mygtukus spaudantis (užuot bandęs pažinti save ir ugdytinius), svetima kalba kalbantis (užuot studijavęs gimtosios kalbos gelmes) ir įvairių poreikių vaikučius įtraukiantis (nesvarbu į kokią veiklą) mokytojas yra aukščiausia siekiamybė.

Ne be švietimo sistemos pagalbos išugdėme cheminę farmaciją remiančių tablečių valgytojų kartą. Kokios eilės vaistinėse „laimės valandų“ metu ir kiek žmonės perka vaistinėse! Retas medikas supranta, kai pacientas, pasitelkęs vidinius savo organizmo resursus, sėkmingai kovojantis su skausmu, ligoninėje atsisako vaistų nuo skausmo, ir dažnas sutrinka, kai pacientas paklausia apie natūralaus gydymo alternatyvas. Ar supratimas, kad galime būti sveiki be savo pačių pastangų, naudodamiesi vien technokratinės medicinos paslaugomis, nėra grėsmė nacionaliniam saugumui?

„Aukštumos“, kurias šturmavo „laisvieji socialinių džiunglių gyventojai“ sausio 13-osios minėjime nuo visuomenės akių pridengė tą pačią dieną iš uždarytos Pavilnio bibliotekos avarinės būklės pastato Vilniuje drastiškai išmestų nurašytų vertingų knygų skandalą. Kas gali paneigti, kad tai valstybės strategų trumparegystės padarinys, – juk bibliotekininkų atlyginimas minimalų lenkia vos kelių knygų kainos dydžiu. Aišku, atsakomybės stokos, nepagarbos kūrinių autoriams tai nepateisina.

O kur dar gimstamumo mažėjimas dėl kylančio ekonominio gyvenimo lygio, narkotikų vartojimo augimas, laisvėjanti alkoholio pasiūla, tiesioginį bendravimą keičianti virtualybė, jaunuomenės sveikatos būklės blogėjimas, garbingo amžiaus sulaukusiųjų ir / ar nepagydomų ligonių orios mirties galimybių stoka ir kitos negandos! Legalizuoti „žolę“, įteisinti genderines santuokas – ar šie trimituojami kai kurių valdančiųjų tikslai kaip nors derinasi su saugesniu rytojumi? Deja, jie tiesiogiai susiję su faktu, kad po puertorikiečių ir latvių esame trečioji labiausiai nykstanti tauta pasaulyje.

Verslininkų organizacijų vadovų ditirambai trokštamam vergų srauto iš „trečiojo“ užsienio atlaisvinimui ir išankstinis seilėtekis dėl to galimai milijoninių pelnų generacijai nacionalinio saugumo nestiprina. O kainų kilimas šuoliais? Jei giliau pakapstytume ieškodami tikrųjų jos priežasčių, paieškas vainikuotų neišvengiamas radinys – žmonių godumas. Ši nuolatinio veikimo bomba susipynusi su etikos ir moralės stoka. Gal iš tikrųjų, anot buvusio aukščiausio valstybės bankininko, „etika ir moralė – ne šio pasaulio dimensijos“?