Gulbių ežero akordai | KaunoDiena.lt

GULBIŲ EŽERO AKORDAI

Ankstyvą 1991 m. rugpjūčio 19-osios rytą visame darbininkų ir kolūkiečių rojaus TV eteryje suskambo niūrūs bei grėsmingi baleto "Gulbių ežeras" akordai. Pasklido žinia, jog raudonosios imperijos monarchas, didysis demokratas bei reformatorius Michailas Sergejevičius (1931), viešėdamas Ukrainos Krymo pusiasalyje, netikėtai susirgo.

Greitai Maskvos gatvių scenoje pasklido tankai, o septynios nomenklatūros gulbės, drebančiomis rankomis ir sutinusiomis nuo alkoholio fizionomijomis, kartu su raganiumi Genadijumi Janajevu (1937–2010) paskelbė perimančios Michailo įgaliojimus.

Kas gi jam galėjo nutikti? Ar tik čia nebus kaltas greitasis maistas, pardavinėjamas Maskvoje "McDonald‘s" tinklo restorane nuo 1990 m. sausio 31-osios?

O gal viskas dėl streso? Juk paskutiniai penkeri metai Michailui Sergejevičiui iš tiesų buvo itin įtempti. Štai dar 1986 m. gruodį kilo neramumai Kazachstane, mat vietiniai proletarai susierzino išgirdę, jog jų ilgametį nomenklatūros chaną planuojama pakeisti satrapu iš Rusijos.

Nepraėjus nė metams, ėmė bruzdėti Baltijos valstybės. 1987 m. čia pradėta garsiai kalbėti apie 1939-ųjų rugpjūčio 23 d. paktą, kuriuo bolševikų caras Josifas (1878–1953) su naciais pasidalijo bene visą Europą, o 1988 m. Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje susikūrė visuomeniniai judėjimai, atvirai siekę savo valstybių išstojimo iš SSRS.

Netrukus panašūs procesai persikėlė į Moldovą, Ukrainą ir netgi Baltarusiją, o kitame kolūkių karalystės pakraštyje – Kaukazo regione užvirė dar aštresnės aistros, mat čia Armėnija ir Azerbaidžanas susikivirčijo dėl Kalnų Karabacho. XX a. 9-ojo dešimtmečio pabaigoje šiame regione itin didelę gyventojų dalį sudarė armėnai, tačiau pats regionas to paties Josifo dar 1923 m. liepos 7 d. buvo prijungtas prie sovietinio Azerbaidžano.

1988 m. vasario 20 d. Kalnų Karabacho armėnų politikai surengė savavališką balsavimą, kuriuo nuspręsta prijungti regioną prie sovietinės Armėnijos. Jau po poros dienų Kaukaze prasidėjo ketverius metus trukęs riaušių ir etninių pogromų maratonas, 1992 m. transformavęsis į atvirą dviejų valstybių karą, kuris formaliai neužbaigtas iki šiandien.

Ramu nebuvo ir kaimynėje Gruzijoje, mat čia žmonės reikalavo prie jų valstybės prijungti Abchazijos regioną, neatmesta ir išstojimo iš SSRS idėja. 1989 m. balandžio 9 d. sovietų jėgos struktūros bandė nuraminti demonstrantus kareiviškais kastuvėliais (užmuštas 21 žmogus).

1990 m. sausį neramumai Azerbaidžane dar labiau įsiplieskė, o jų užgesinti buvo nusiųsti tankai. Sausio 19–20 dienomis, sovietų pajėgoms šturmuojant Baku, žuvo nuo 130 iki 170 žmonių, dar beveik tūkstantis patyrė sužalojimus. Gedint žuvusiųjų, tūkstančiai komunistų partijos narių viešai degino savo partinius bilietus.

Tų pačių metų vasarį Armėnijos ir Azerbaidžano konfliktas persikėlė į Tadžikistaną, mat sovietų valdžia čia nusprendė perkelti armėnų pabėgėlius. Pasklidus nepatvirtintiems gandams, jog komunistinė vadovybė dalija armėnams butus, Tadžikistano sostinėje Dušanbė kilo riaušės (žuvo 26 žmonės).

Kovo 11 d. Lietuva pirmoji iš Baltijos valstybių paskelbė išstojanti iš SSRS. Maskva į tai atsakė ekonomine blokada bei itin galinga dezinformacijos kampanija, skelbiančia, jog Lietuvoje pažeidžiamos etninių mažumų (pirmiausia rusakalbių) teisės.

Esant tokiai situacijai, Michailas Sergejevičius ėmė jaustis vis prasčiau. Pasak paskutiniojo Rytų Vokietijos lyderio Hanso Modrow (1928), vieną dieną Michailas jam ir jo bendrams žadėjo visapusišką paramą, o kitą – jau nebesakė nieko, mat tarp šių susitikimų jis kalbėjosi dar ir su Helmutu Josefu Michaelu Kohl'iu (1930–2017) iš Vakarų, ir iš šio pokalbio supratęs, kad abi Vokietijos susijungs, tai jau esą nuspręsta ir niekam sovietų nuomonė nei šiuo, nei kitais klausimais nebesanti įdomi.

1990 m. spalio 3 d. įvykęs Vokietijos susivienijimas buvo ne vienintelis Michailo dirgiklis, mat visu tuo metu jam į nugarą kvėpavo konkurentas – Borisas Nikolajevičius (1931–2007). Ilgą laiką nomenklatūros tyruose tūnojęs veikėjas staiga apsireiškė naujojo Rusijos gelbėtojo amplua, o jo šelmiška ševeliūra ir gudri šypsena sakyte sakė SSRS proletarams: "Prileiskite mane prie valdžios ir jūsų gyvenimas pagerės jau rytoj."

Kad Michailas Sergejevičius gali susirgti, būta ženklų ir anksčiau. Štai 1990 m. gruodį sovietų užsienio reikalų ministras Eduardas Ševardnadzė (1928–2014), prieš atsistatydindamas, dramatišku tonu paskelbė, jog "artinasi diktatūra, tik niekas nežino, kokia ji bus ir kas bus diktatorius", o pats Michailas savo viceprezidentu anksčiau paskyrė ne ką kitą, o tą patį G.Janajevą.

1991 m. sausio 11–13 dienomis Pskovo desantininkai ir KGB specialiojo "Alfa" būrio smogikai šturmavo strateginius žmonių saugomus objektus Vilniuje, o netoliese važinėjęs vietinių komunistų, pasivadinusių "Nacionaliniu sovietinės Lietuvos išganymo komitetu", furgonas per garsiakalbį skelbė, jog "Kolūkių griovėjų bei muzikos profesorių vyriausybė, priešpastačiusi save liaudžiai – nuversta" (beveik tiksli citata).

Nors per šiuos įvykius žuvo 15 žmonių, o daugiau nei 700 buvo sužeisti, Lietuvos žmonėms pavyko nusiųsti žinią pasauliui apie sovietų agresiją ir Baltijos šalių laisvės siekius. Dar 1991 m. sausio 21 d. dienraštis "The New York Times" pranešė apie šimtų tūkstančių Maskvos gyventojų mitingą, kurio dalyviai išreiškė palaikymą Baltijos šalims.

Prasidėjus rugpjūčio 19 d. spektakliui, ne vienas SSRS gyventojas suprato turįs pasirinkti. Ši dilema užklupo ne tik Borisą Nikolajevičių ginti pasiryžusius civilius, bet ir ne vieno šarvuočio įgulą.

Išgirdęs jog kai kurie tankistai kalbasi su žmonėmis, Borisas išėjo iš pastato, užlipo ant tanko ir, nutaisęs ryžtingą povyzą, paskelbė miestui ir pasauliui tai, ką visi ir taip nujautė – Michailas neserga, jis yra įkalintas užkerėtame bokšte, o nusenusi nomenklatūra savo burtais bando gelbėti didžiausią XX a. geopolitinę katastrofą – Sovietų Socialistinių Respublikų Sąjungą.

Tą akimirką valdžios perversmas buvo pasmerktas.

Rašyti komentarą
Komentarai (16)

lkauniete

==KumeliukU-2 --viena akimi neimatai --reikia akinuku;;ishemiai is konteksto ==mano tekstas byloja!!![[[..jaunuolis pasakytu-- tai mano"arkliukas"]]] p a s a k y t u!!! reishkia mano megiami zurnalistai-korespondentai,,,bu bu kvailiuk……,,Na o tarybu sajunga ne MES sumasteme ir sukureme….Buvo ir prazuvo..Dabar turime KITA bet taip pat SAJUNGA;;galime diskutuoti dabartiniu klausimu bet...ir vel !!! ar visi mes UZ??? ar visi mes PRIES???? diskutuotinas klausimas.

lkauniete

Gerbiu zurnalistus ir skaitau ,kas man priimtina ir nesukelia pasiutimo!!! [na,kaip tiems uuuu-2pirdukams]] kuomet padugnes izeidineja zurnalistas ---tai neskaitykite asiliukai!!! ,nes jums niekadejai !!! pilvelius susuka..Vivat literatams!!!

to U-2

Kai jau vatnikams nebelieka argumentų jie puola įžeidinėti žmones
DAUGIAU KOMENTARŲ

SUSIJUSIOS NAUJIENOS