Šiandien dažnas Lietuvos pilietis nuoširdžiai nustebtų, sužinojęs, kiek tarpukariu mūsų šalyje veikė įvairiausių draugijų. Jų būta visokių: žmonės spietėsi į bendruomenes ir pagal pomėgius, ir pagal socialinį statusą, ir pagal viešuosius interesus. Pavyzdžiui, rašytojas, kunigas Juozas Tumas-Vaižgantas priklausė daugiau nei kelioms dešimtims nevyriausybinių organizacijų, jose atlikdamas ne statisto vaidmenį, o imdamasis iniciatyvų, kurių reikalavo neseniai nepriklausomybę atgavusi valstybė ir jos gyventojų poreikiai.

Ne paslaptis, kad sovietinės priespaudos metais beveik visų neriklausomų nuo valdžios sambūrių nebeliko – jie buvo griežtai draudžiami, o pogrindžio draugijas, kurių nariai buvo persekiojami, galima suskaičiuoti rankų pirštais. Beveik visų slaptų organizacijų gyvavimo laikas buvo neilgas ir, su keliomis išimtimis, baigėsi dar iki Sąjūdžio laikų. Sovietiniams žmonėms okupantai leido tik žvejoti, medžioti ir bendraujant kalbėti apie šios laisvalaikio veiklos laimikį, o ne apie laisvę, nesumeluotą istoriją ir žmogaus teises.

Dabartinėje Lietuvoje, žvelgiant paviršutiniškai, viešųjų įstaigų tikrai nestinga. Jų šalies Registrų centras yra užregistravęs net kelis tūkstančius. Vis dėlto kiekybė šiuo atveju nėra lemiamas veiksnys. Pasidomėjus, kas yra daugelio nevyriausybinių organizacijų steigėjai, paaiškėtų, kad viešosios įstaigos slepia ministerijų, savivaldybių tarybų, merų, Katalikų bažnyčios ir kitų galios institucijų šešėlius. Kiti piliečių sambūriai į viešąsias įstaigas dažniausiai irgi reiškia ne tikrą susirūpinimą savąja veikla, kuri būtų naudinga visai visuomenei ar jos grupei, o tik troškimą įsisavinti ES fondų lėšas ir nevyriausybinės organizacijos darbuotojams išsimokėti kuo didesnį darbo užmokestį.

Didžiausia bėda, paveldėta iš okupantų elgsenos, yra elgesio draugijoje įgūdžių nebuvimas ar stoka.

Žinoma, Lietuvoje mūsų dienomis egzistuoja daugybė piliečių bendrijų, kurias vienija žmonių gyvenamoji vieta – beveik kiekvienas kaimas, miestelis ar rajonas turi savą teisiškai įregistruotą bendruomenę. Deja, jos veikla tiksliai proporcinga kaimo ar miestelio problemų sprendimui – kai sulūžta vandentiekio vamzdis ar padidėja aplinkos tarša, gyventojai suaktyvėja. Ir, žinoma, jie nepamiršta garsiai, triukšmingai švęsti metų švenčių ir periodiškai kartu linksmintis.

Visame šiame Lietuvos draugijų žemėlapyje su žiburiu tenka ieškoti kultūrinio intereso vienijamų žmonių. Tebeveikia sovietiniai įpročiai: jei kaime ar mieste gyvena menininkas, jis dažniausiai nenori dalytis savo kūrybiniais rūpesčiais su panašiais į jį žmonėmis; jei vietovėje nuo seno gyvena ar įsikuria naujas kultūros įstaigos darbuotojas, jo nevyriausybinė veikla daugeliui aplinkinių ima atrodyti įtartina – su tos pačios srities kolegomis susitikti vakarėlyje kavinėje ar didesniame mieste vykstančiuose, valdžios finansuojamuose mokymuose ar seminaruose.

Jei paklaustume, kodėl kultūros kūrėjams ir vadybininkams stinga bendrystės, vienas galimų atsakymų skambėtų taip: „Esu individualistas!“ Išeivijos kultūrologas Vytautas Kavolis yra puikiai aprašęs vakarietiškąją individualizmo tradiciją, kuri reiškia ne saviizoliaciją (taip atrodo Sovietų Sąjungoje gyvenusiems žmonėms), o bendradarbiavimą dėl to, kad visuomenė ir patys kūrėjai ir vadybininkai sukurtų ką nors gera vieni kitiems. Tik taip asmuo atskleidžia save ir savo galimybes.

Didžiausia bėda, paveldėta iš okupantų elgsenos, yra elgesio draugijoje įgūdžių nebuvimas ar stoka. Juk beveik kiekvienoje dabartinėje draugijoje esama vieno ar kelių vadovų – žmonių, kurie imasi iniciatyvos. Beveik visi kiti nariai per draugijos posėdžius ir po jų snaudžia letargo miegu, nes aktyvieji neva viskuo pasirūpins. Pasitaiko ir dar įdomesnių atvejų: beveik per visus draugijos posėdžius miegojęs vienas ar kitas narys staiga pabunda ir imasi veiklos, kurios nederina su kitais nariais, tačiau prisistato veikiantis draugijos vardu. Dėl tokių situacijų ne viena draugija, turėjusi gana svarbių tikslų, vizijų ir misijų, užgeso be vilties būti atgaivinta.

Stebint Vakarų šalių visuomenių socialinius tyrimus ir tendencijas, aiškėja, kad nevyriausybinis sektorius nelabai reikalingas ne vien pokomunistinėje Lietuvoje, bet ir šalyse, kuriose demokratijos tradicijos siekia kelis šimtmečius. Šį visuomenės sandą kompensuoja socialiai atsakingas verslas. Deja, o gal ir laimė, kad negyvename taip, kaip gyventa Jungtinėse Amerikos Valstijose XIX a. pradžioje, kai nevyriausybinis sektorius iki pat mūsų dienų ten buvo dominuojantis. Dabar beveik visame pasaulyje draugijų pagal tradiciją kurtas bendrasis gėris generuojamas, dalijantis lėšomis su tais, kuriems pinigų reikia labiausiai. Aišku, jei tai vyktų idealiai sklandžiai, tikėtina, kad globalios problemos būtų nesunkiai išspręstos. Vis dėlto pagal naująjį būvį gyventi esame neįpratę ne tik mes, bet ir visas pasaulis. Ar verslas yra galingesnis už tradicines draugijas, esant tokiam sparčiam gyvenimo tempui, turbūt netrukus įsitikinsime. Tačiau nuojauta sako, kad bendrystė yra didesnė ne ten, kur pinigai, o ten, kur tarpsta žmogiškasis artumas ir gebėjimas susikalbėti pagal tuos standartus, kurie Vakaruose labai seniai ir gerai žinomi.