JAV TĖVAS – RASISTAS?

Už lango slinko nykios 2020-ųjų mūsų Viešpaties metų dienos, ir staiga pasigirdo keistas triukšmas: "Kapt, kapt, kapt", – per pasaulio tyrus nuaidėjo į lietų panašus garsas.

"Kas čia verkia? Gal Rusijos prezidentas rauda dėl nenusisekusio Pergalės dienos parado?" – ėmė klausinėti smalsuoliai.

"Ne. Tai progresyvus jaunuolis aptemptomis kelnėmis negali sulaikyti ašarų, mat jis ką tik išgirdo gandais grįstą pasakojimą apie trečiojo JAV prezidento Thomo Jeffersono (1743–1826) ir jo mulatės vergės (1773–1835) lytinius santykius", – paaiškino kažkas.

"Ar tai reiškia, kad jis buvo vergvaldys ir rasistas?" – paklausė progresyvusis jaunuolis netoliese stovėjusio kairiojo intelektualo, menančio XX a. septintąjį dešimtmetį.

"Visi JAV tėvai įkūrėjai buvo vergvaldžiai ir rasistai. Tik vienas viešpats Karlas Marxas (1818–1883) buvo doras, kilnus ir tyras, lyg naujagimio užpakaliukas", – šaltu balsu atsakė intelektualas.

"Be to, T. Jeffersonas organizavo indėnų iškeldinimą iš jų gimtųjų žemių", – pridūrė netoliese savo lytinius organus praeiviams demonstravęs šimtasiūlę vilkintis balalaikininkas.

"Ne!" – pratrūko progresyvusis jaunuolis ir it išdegusiomis akimis nubėgo į artimiausią politinio korektiškumo kampelį, kuriame jau ne vienerius metus jauni žmonės galėdavo slėptis nuo rūsčios realybės. Čia jie galėjo iki soties išsiverkti, palinguoti pirmyn ir atgal, padėlioti "Lego" konstruktorių ar apmąstyti neseniai išgirstas, sukrečiančias teorijas bei faktus.

"Ar tai reiškia, kad JAV nė kuo ne geresnės už nacių Vokietiją?" – savęs klausė progresyvusis jaunuolis, darydamas dvasingo veido asmenukę ir mintyse apgalvodamas visą nuo mažumės tyrinėtą gimtinės istoriją.

Po pirmųjų sėkmingų ispanų ir britų gyvenviečių įkūrimo Šiaurės Amerikos žemyno kolonizacija vis labiau ėmė įgauti pagreitį.

Bėgant metams, suleisti savo šaknis Naujajame Pasaulyje bandė ne tik minėtų dviejų tautų atstovai, bet ir prancūzai, olandai bei švedai.

Ypač noriai per Atlantą kėlėsi įvairių šakų protestantai, Europoje susidūrę su religiniu priešiškumu.

O nuo ispanų pabėgę žirgai paplito po visą žemyną ir praturtino senbuvių indėnų gyvenimo būdą.

Siekdami įsisavinti kuo daugiau žemių, kolonistai kariavo ne tik su indėnais, bet ir vieni su kitais, tačiau tiek naujakurių tarpusavio santykiai, tiek jų kontaktai su vietiniais nebuvo grįsti vien smurtu. Buvo noriai prekiaujama, keičiamasi žiniomis ir produkcija bei ligomis, bandyta puoselėti net religinę toleranciją.

Gyvenvietės augo ir plėtėsi, o žmonės vis dažniau rasdavo įdomesnių būdų save realizuoti.

Naujakuriai ne tik sparčiai turtėjo, bet ir vis labiau jautė išdidžią autonomijos dvasią, mat tiek feodalizmu grįsti Europos socialiniai santykiai, tiek rūsčios bendruomenės ir religinių instancijų spaudimas, tiek pretenzingi monarchai (formalūs kolonijų šeimininkai) buvo palikti už plataus neaprėpiamo vandenyno.

1754 m. tarp prancūzų ir britų kolonistų prasidėjo karas, trukęs iki pat 1763-iųjų. Įvairios indėnų gentys šiame europidų konflikte palaikė skirtingas baltaveidžių puses, be to, čia spėjo padalyvauti būsimasis JAV prezidentas George‘as Washingtonas (1732–1799).

1759 m. rugsėjo 13-oji žymi lemiamą šio karo lūžį, mat britų pajėgos sėkmingai perėmė prancūzų apgyvendinto krašto (Kvebeko) kontrolę.

Abiejų priešininkų pajėgos tą dieną buvo labai panašios (4 400 ir 3 400 žmonių), be to, tiek vieniems, tiek kitiems vadovavo du jauni, bet itin gabūs ir nemažai patyrę karo vadai, kurie abu kautynių metu patyrė mirtinus sužeidimus ir iškeliavo pas protėvius.

Vėliau Jamesas Wolfe‘as (1727–1759) buvo paskelbtas kone britų karybos šventuoju (sako, į jo dvasią kreiptasi paramos prieš Trafalgaro jūrų mūšį 1805 m. spalio 21 d.), o prancūzą Louisą-Josephą (1712–1759) įamžino Jamesas Fenimore‘as Cooperis (1789–1851) savo žymiajame romane "Paskutinis mohikanas" ("The Last of the Mohicans", 1826).

1763 m. vasario 10 d. karas buvo užbaigtas Paryžiaus sutartimi, įtvirtinusia britų pranašumą prieš prancūzus Naujajame Pasaulyje. Nors 1754–1763 m. karas Didžiajai Britanijai atnešė nemažai naudos, jis taip pat kainavo ir nemenkus pinigus, tad siekiant padengti išlaidas Šiaurės Amerikoje įkurtos kolonijos buvo apkrautos įvairiausiais ekscentriškais mokesčiais (antai apmokestinta buvo net arbata).

Pajamų praradimas ne vienam kolonijų gyventojui buvo itin skaudus, tačiau labiau už pinigų stygių juos piktino faktas, kad kažkur esantis monarchas gali su jais – savarankiškais ir nepriklausomais individais – taip despotiškai elgtis ir net neleisti jiems turėti savo atstovų Didžiosios Britanijos parlamente.

1770 m. kovo 5 d. Bostono mieste (Masačusetso valstija) įvyko incidentas, dar labiau pakurstęs maištingas kolonijų nuotaikas. Teigiama, kad agresyvių kolonistų minia tą dieną ėmė kabinėtis prie gatvėje stovėjusio britų kareivio.

Netrukus atbėgus kitiems britams, pikti įžeidinėjimai peraugo į rimtą susistumdymą ir vienas karių iššovė, o tada šūvius paleido ir kiti. Žuvo penki žmonės, dar šeši – sužeisti.

Incidentas buvo gana kuklus ir kolonijų valdžia jį galėjo lengvai užglaistyti, tačiau maištingomis nuotaikomis pasižymėjusi kolonistų spauda šį įvykį pakrikštijo Bostono skerdynių (Boston Massacre) vardu.

1773 m. gruodžio 16 d. tame pačiame Bostone indėnais persirengę baltieji aktyvistai įsibrovė į arbatą gabenusius laivus ir išbėrė jų turinį į vandenį. Panašios protesto prieš mokesčius akcijos vyko visus 1774 m.

Vis dažniau kalbėta apie atsiskyrimą nuo Didžiosios Britanijos, pradėti kaupti ginklai, imta organizuoti įvairius profesionalaus ir mėgėjiško pobūdžio būrius.

1775 m. balandžio 19 d. Leksingtone (Masačusetsas) įvyko pirmas rimtas susidūrimas tarp kolonistų ir britų armijos, o 1776 m. liepos 4-ąją trylikos kolonijų atstovai paskelbė savąją Nepriklausomybės deklaraciją.

Didžiąją dalį jos teksto sukūrė T. Jeffersonas.