Jugoslavija – niekieno tėvynė | KaunoDiena.lt

JUGOSLAVIJA – NIEKIENO TĖVYNĖ

Jau daugelį metų "Baltosios karštinės brolija" skleidžia pasakojimus apie kadaise egzistavusią stebuklingą valstybę, vadintą Jugoslavija (Pietų slavų žemė). Teigiama, jog ten (kaip ir SSRS bei Šiaurės Korėjoje) klestėjusi lygybė bei darna, o skirtingos etninės ir religinės grupės taikiai sugyvenusios, mat jas vienijęs tikėjimas viešpačiu – Karlu Marxu (1818–1883) bei tenykščiu jo pranašu – Josipu Broz Tito (1892–1980).

Pasak pasakorių, daugelį amžių slovėnai ir kroatai (katalikai), serbai, juodkalniečiai bei makedonai (stačiatikiai), bosniai ir albanai (musulmonai), vienijami marksizmo, taikiai sugyvenę, kol vieną dieną Jugoslavija dingusi iš žemėlapių legendos, mat ją sunaikinę iš užjūrio atskridę, siera alsuojantys drakonai su ant žvynų graviruotais užrašais – NATO bei "Made in USA". Teigiama, jog šie gyviai, veikiausiai siųsti paties George‘o Soroso (1930), atskrido ir iš nasrų bei pasturgalių pradėjo leisti pražūtingas liepsnas, sunaikinusias Jugoslaviją.

Daugeliui, klausantis šių istorijų, veikiausiai kyla natūralus klausimas, ar šios pasakos turi istorinį pagrindą?

Yra žinoma, kad antikos laikais teritorija, kurioje lokalizuojama Jugoslavija, daugelį amžių priklausė Romos ir Bizantijos imperijoms, o čia gyveno ilyrai, graikai, trakai ir netgi keltai. Slavai į šiuos kraštus pradėjo keltis maždaug nuo VI a., o vėliau šiose žemėse įsitvirtino Osmanų bei Austrijos-Vengrijos imperijos.

Idėja sukurti vieningą pietų slavų valstybę veikiausiai išsikristalizavo maždaug XVII a. kroatų intelektualų galvose. XIX a. sparčiai plintant liberalizmui, nacionalizmui bei silpstant osmanų valstybiniam dariniui, Jugoslavijos idėja pamažu ėmė populiarėti, mat ją globojo ir brandino tie patys kroatų inteligentai, pasivadinę "Ilyrų judėjimu", o didelės viltys buvo siejamos ir su regione sparčiai kylančia nauja politine jėga – Serbija.

Kartu su Juodkalnija 1878 m. galutinai iš osmanų jungo išsipančiojusios valstybės politiniai veikėjai puoselėjo didingas ambicijas – suvienyti Balkanuose gyvenančius slavus su Didžiosios Serbijos vėliava ir tapti pirmuoju smuiku regione griežiančia galybe.

Dalis kroatų taip pat pasvajodavo apie Didžiąją Kroatiją, tačiau nebuvo atmestas ir nuosaikesnis variantas – federacinio pobūdžio valstybė su ta pačia Serbija priešakyje. Net ir silpstant Osmanų imperijai ir stiprėjant pavienių tautelių savimonei bei ambicijoms, Balkanai išliko geopolitinių grobuonių taikiklyje, o pats regionas ne kartą šmaikštuolių lygintas su verdančiu katilu arba parako statine.

Dar 1878 m. dabartines Bosnijos ir Hercegovinos žemes, priklausiusias osmanams, perėmė Austrijos-Vengrijos imperija. 1908 m. Bosnija ir Hercegovina, kurioje gyveno ne tik daug serbų, bet ir bosniai (viduramžiais į islamą atsivertę slavai), buvo oficialiai įtraukta į Habsburgų nuosavybės registrą.

1912 m. spalio 8 d. – 1913 m. gegužės 30 d. Bulgarijos, Serbijos, Graikijos ir Juodkalnijos pajėgos, remiamos Rusijos imperijos, galutinai išstūmė osmanus iš Balkanų, o, nepasidalijusios grobio, 1913 m. birželio 29 d. – rugpjūčio 10 d. trumpai pakariavo tarpusavyje.

1914 m. birželio 28 d. Sarajevo mieste 19-metis Bosnijos serbas Gavrila Principas (1894–1918) nušovė Austrijos-Vengrijos sosto įpėdinį Franzą Ferdinandą Carlą Ludwigą Josephą Marią (1863–1914) bei jo žmoną Sophie (1868–1914).

Šis didžiūnas nebuvo vien potencialus valdovas. Jis buvo dar ir pacifizmo šalininkas, atvirai oponavęs savo dėdės imperatoriaus Franzo Josepho I (1830–1916) bei jo patarėjų ir sąjungininkų militaristinėms nuotaikoms, tad nieko keista, jog iki mūsų dienų ši žmogžudystė išlieka apipinta sąmokslo teorijomis. Tarp įtariamųjų – masonai ir driežažmogių planetos ateiviai, Habsburgų ir Rothschildų dinastijos bei, žinoma, žydai (kai kas neatmeta, jog nagus galėjo prikišti tas pats G.Sorosas).

Šiandien jau yra žinoma, kad G.Principas buvo nacionalistinio jaunimo judėjimo "Jaunoji Bosnija" narys, o šį pasikėsinimą veikiausiai parėmė bei globojo serbų folkloro dalimi tapusi teroristinė "Juodosios rankos" organizacija, vadovaujama pulkininko Dragutino Dimitrijevičiaus (1876–1917), draugų vadinto Apiu.

"Juodosios rankos" šūkis skelbė: "Susivienijimas arba mirtis." Jau tada daug kas nujautė, kad ši žmogžudystė gali pridaryti bėdų, net politinėse karikatūrose Serbija vaizduota padaužos, žaidžiančios su fakelu prie sprogmenų sandėlio, amplua.

Tačiau, kas galėjo pagalvoti, jog šūviai Sarajeve  lyg galinga branduolinė bomba sudrebins visą Europą, nemažą dalį Afrikos ir Artimųjų Rytų, sunaikins net keturias imperijas bei atvers visiškai naujos geopolitinės, techninės, kultūrinės bei karinės epochos puslapį.

Dar Pirmojo pasaulinio karo metu (1914–1918) veiklą pradėjęs vadinamasis Jugoslavijos komitetas savo derybomis su serbų politikais  padėjo pamatus būsimai valstybei. Šių derybų rezultatai įamžinti 1917 m. liepos 20 d. Graikijos Korfiu saloje išleistoje deklaracijoje, kurioje numatyta konstitucinės monarchijos, valdomos Serbijos dinastijos atstovų, santvarka, religinė laisvė bei visuotinių rinkimų teisė, taip pat lotyniškos abėcėlės ir kirilicos lygiateisiškumas prieš įstatymą.

Naujoji valstybė, oficialiai pavadinta Serbų, Kroatų ir Slovėnų karalyste, buvo įkurta 1918 m. gruodžio 1 d. Formaliu pirmuoju jos monarchu tapo paskutinysis Serbijos karalius Petras I (1844–1921), tačiau reali valdžia priklausė jo sūnui princui Aleksandrui I (1888–1934), kuris tapo oficialiu valdovu 1921 m.

1929 m. sausio 6 d., siekdamas pažaboti vidines nacionalistines ir separatistines nuotaikas bei atlaikyti išorines komunizmo bei fašizmo grėsmes, Aleksandras I sustabdė Konstitucijos veikimą, uždraudė nacionalines partijas, perėmė tiesioginę valdžią ir oficialiai suteikė valstybei Jugoslavijos vardą.

Jis buvo nužudytas 1934 m. spalio 9 d. vizito Marselyje (Prancūzija) metu. Pasikėsinimą organizavo kroatų nacionalistų grupuotės "Ustaše" nariai kartu su kolegomis iš Makedonijos, o jį įvykdė bulgaras Vladas Chernozemskis (1897–1934).

Rašyti komentarą
Komentarai (3)

To ОНО

Tarp SSRS ir Šiaures korejos turetum iterpti Kinija:)

kauniete

puiku ,,,pazystu shaunuolius [[bet karshtagalvius serbus!!]]..nuostabaus grozio ZEMES vieta dainingi grazus zmones ,,,bet "skanus kasnis kitoms didelem [skaitlingom ]]valstybem..O straipsnis geras,,megstu ,,si jauna zurnalista[K.Navaka ir Pociu]]

Neabejoju

Kad kai kas labai noretu vel uzkurti šitá katila.

SUSIJUSIOS NAUJIENOS