Savaitės pėdos
Kai gyvybė – tik kaip siūlas
Staigi krepšininko mirtis tiesiog ant žaidėjų suolelio priminė, kad mes šiame pasaulyje svečiai, o gyvybė nutrūksta greitai. Kaip siūlas.
Kiekvienam skirtingai lemta, kokios tvirtybės siūlas įdedamas kelionėn į šį spalvingą pasaulį. Turbūt retas nesusimąsto apie greitai lekiančius metus, apie artėjančią senatvę ar kelionę iš šio pasaulio.
Gali, žmogau, kurti planus, krauti kapitalą, taupyti diržą susiveržęs, tačiau dėl vienos ar kitokios priežasties visa tai vieną dieną pavirsta niekuo.
Vardan turto kai kas gyvena nematydamas gyvenimo grožio, sveikatą alindamas, lyg būtų pats sau priešas.
Gali, žmogau, gyventi sveikut sveikutėlį gyvenimą, sportuoti, eiti per gatvę tik degant žaliai šviesoforo šviesai, nesinervinti, neturėti žalingų įpročių, vengti net šešėlio - vis tiek bus taip, kaip ponas Dievulis nutarė.
Tiesa, nėra teisybės. Nei ten, nei čia. Gero, visų mylimo žmogaus, žiūrėk, gyvenimo siūlas būna plonesnis. O nieko gero kitiems nelinkinčio - stipriausias.
Ir patys mes nevengiame savo noru vaikščioti lynu ar ant bedugnės krašto - bandome siūlo stiprumą. Nežemišku greičiu lakstome automobiliais, motociklais, ieškome kuo ekstremalesnių pojūčių, kuriuose pakankamai daug rizikos dėl gyvybės. Na, negalime mes ramiai gyventi - tampome likimą už ūsų.
Ar maža žūčių tarp dėl pergalių sporte gyvybes atidavusių sportininkų? Ypač kai dėl šlovės rizikuojama beprotiškai, dažnai ant kortos statant sveikatą. Juk tikrai ji geresnė nebus, jei vardan rezultatų vartojami anaboliniai steroidai.
O kas mus verčia nuodyti save nikotinu, maistu ar alkoholiu? Argi narkomanai, toksikomanai nežino, kur link jie eina? Žino, ir kuo puikiausiai. Tad iš esmės patys tą siūlą negailėdami ir drengiame.
Gyvenimas yra nenuspėjamas, tačiau sunku suvokti tuos, kurie patys sau neria kilpą ant kaklo ar ropščiasi žudytis ant daugiaaukščio stogo.
O kokią teisę turi iš kitų atimti gyvybę žudikai, plėšikai ar teroristai? Kas jiems davė tokią teisę? Per pastarąjį dešimtmetį nuo jų rankų, ginklų žuvo tūkstančiai nekaltų žmonių, kurie buvo gyvi, taip pat turėjo brangesnį už sveikatą turtą - gyvybę.
Verti pagarbos žmoneliai, besikabinantys už gyvenimo iš paskutiniųjų. Vargai, nepritekliai jų nepalaužia.
Nors ir vadiname gyvenimą ašarų pakalne, tačiau ją palikti daugelis nenorėtų per amžių amžius. Gal kada nors taip bus.
Naujausi komentarai