Kaip keičiasi savanorystės kultūra? | KaunoDiena.lt

KAIP KEIČIASI SAVANORYSTĖS KULTŪRA?

  • 1

Pasaulį sukrėtę Rusijos veiksmai Ukrainoje ir karo pabėgėlių – imigrantų iš Ukrainos srautai šiais metais tik dar labiau išryškino neatlygintinos pagalbos svarbą šalyje ir už jos ribų. Žmonės, reaguodami į susiklosčiusią situaciją, ukrainiečiams siūlė prieglobstį, dienomis ir naktimis savanoriavo karo pabėgėlių stovyklose. Siekdama pažymėti savanorystės įteisinimo Lietuvoje dešimtmetį ir atkreipti visuomenės dėmesį į savanorišką veiklą, Socialinės apsaugos ir darbo ministerija 2022-uosius paskelbė savanorystės metais.

Su savanoriška veikla daugelis susipažįsta dar darželyje, kai, dalyvaudami švaros, rūšiavimo ar socialinėse akcijose, vaikai lankosi įvairiose ne pelno siekiančiose organizacijose. Su amžiumi vieni šią veiklą apleidžia, kiti atvirkščiai – savanorystei skiria dar daugiau laiko, siedami šią veiklą su savo tikrojo aš paieškomis.

Pasak Kazickų šeimos fondo stipendijos laimėtojo, Kauno technologijos universiteto (KTU) Medžiagų mokslo instituto doktoranto Mindaugo Ilicko, savanoriaudamas gali išmėginti begalę vaidmenų, kurie vėliau gyvenime tikrai pasitarnaus.

„Kai kas galvoja, kad savanoriaudamas tik save atiduodi ir švaistai brangų laiką kažkam, ko tau net nereikia. Aš su tuo nesutinku. Savanoriaudamas atiduodu savo laiką, o atgal gaunu šimteriopai – ir tai tik labai retais atvejais būna materialūs dalykai“, – apie savanorystę pasakoja M.Ilickas.

Pašnekovas dalijasi, kad savanorystei reikia šiokio tokio postūmio, jį patį savanorystė lydi jau nuo pat mokyklos laikų: „Pirmas kartas buvo turbūt šeštoje klasėje, kai prisijungiau prie ateitininkų federacijos, kuriai dabar yra daugiau nei 110 metų. Prisijungiau prie šios organizacijos labai paprastai – mokytojai paklausus, kas nori prisijungti, pagalvojau, kodėl gi ne, ir pakėliau ranką.“

Ne visada lengva

Dažnai motyvacija yra apibūdinama kaip vidinė varomoji jėga, kuri yra stimuliuojama įvairiais patarimais. Ji reikalinga ne tik tam, kad žmogus produktyviai išnaudotų savo laiką, bet ir kad atrastų save.

Mindaugas akcentuoja, kad savanoriškos veiklos imtis skatina ir tikėjimas. Priklausydamas katalikų bendruomenei, pašnekovas džiaugiasi turintis galimybę skirti kitiems savo laiko, tai jam lyg dovana.

Nors savanoriauti motyvacijos M.Ilickas turi daug, pašnekovas neslepia, kad ne visada yra lengva tai daryti, ypač kai savanorystė susijusi su pagalba vyresnio amžiaus žmonėms. Mindaugas pasakoja, kad, prieš vykdamas pas vyresnio amžiaus žmones, jis stengiasi nusiteikti, jog laikas, praleistas su šiais žmonėmis, nebūtinai bus kupinas džiaugsmingų akimirkų, gali būti ir atvirkščiai – daugelio senjorų, kuriems reikalinga pagalba, gyvenimas pilnas sunkumų.

„Gaunama šypsena ir ištartas ačiū atperka visus patiriamus sunkumus“, – prideda M.Ilickas.

Laimi šimteriopai

Savanorystės metu naudą gauna dvi šalys – tarp jų ir savanoriai. Savanoriaudamas žmogus didina socialinį ir pilietinį įsitraukimą, suburia bendruomenes ir mažina vienatvę ir izoliaciją. Savanorystė taip pat gali pagerinti psichinę ir fizinę sveikatą, padėti ugdyti darbo ir socialinius įgūdžius, kurie vėliau pasitarnauja gyvenime.

„Visada save laikiau intravertu, bet savanorystė padėjo perlipti per save ir tapti ekstravertišku intravertu“, – juokauja fondo stipendiją gavęs M.Ilickas.

Pašnekovas savanorystę apibūdina kaip savęs pažinimo ir tobulinimo mokyklą: „Ji padeda suprasti, kokie dalykai tau yra prie širdies, kas traukia, o kas kaip tik atstumia, tai išties padeda išmėginti daug įvairiausių sričių ir suprasti, su kokia sritimi norėtum sieti savo ateitį.“

Savanoriaudamas atiduoti savo laiką, o atgal gauni šimteriopai – ir tai tik labai retais atvejais būna materialūs dalykai.

Jam antrina ir Kazickų šeimos fondo biuro Vilniuje generalinė direktorė Agnė Vertelkaitė. Ji pabrėžia dr. J.Kazicko mintis, jog darant tai, kas naudinga kitiems, tarp žmonių kuriamas savotiškas magnetinis laukas – kūrybinė energija, persiduodanti kitiems ir praturtinanti pačią asmenybę.

Fondas džiaugiasi studentais, kurie savo laisvą laiką dovanoja kitiems, nesitikėdami grąžos, aktyviai veikdami ir prisidėdami prie geresnio pasaulio kūrimo tiek dabartinei, tiek ateities lietuvių kartoms.

„Skiriamos fondo stipendijos yra labiau paskata save išbandyti visuomeninėse veiklose, atrasti galimus būdus dalytis su kitais, kad davimas pačiomis įvairiausiomis formomis taptų neatsiejama jų tolesnio ir, drįstu teigti, laimingesnio gyvenimo pagrindu“, – teigia A.Vertelkaitė.

Kazickų šeimos fondas Lietuvoje veikia nuo 1999 m. Fondo steigėjas buvo Lietuvos Respublikos ir JAV pilietis, KTU garbės daktaras, Jeilio universiteto ekonomikos mokslų daktaras, verslininkas ir filantropas Juozas Petras Kazickas. Šiuo metu pagrindinį dėmesį fondas sutelkia į švietimą, skiria stipendijas studentams, remia kultūros, sveikatos apsaugos, religines ir labdaros organizacijas.

Naujos pažintys

Visų pirma, pradedantiems savanoriauti studentams M.Ilickas pataria nebijoti imtis savanoriškos veiklos. Mindaugas teigia, kad padėti kitiems reikia ne drąsos, o labiau nusiteikimo ir laisvo laiko.

Dar viena priežastis, dėl kurios kiekvienas studentas turėtų išmėginti savanorystę, – tai pažintys. „Kai vėliau tau ko nors prireikia, paskambini pažįstamui, kurį sutikai savanoriaudamas, ir iš karto sulauki pagalbos“, – apie savanorių bendruomenę Lietuvoje dalijasi M.Ilickas.

Nors savanorystė amžiaus cenzo neturi, M.Ilickas pataria savanoriauti kuo anksčiau ir kuo įvairesnėse srityse.

„Siūlau neišsirinkti vienos srities, stengtis padėti įvairių socialinių grupių, amžiaus žmonėms“, – sako M.Ilickas ir priduria, kad artimoje ateityje planuoja labiau prisidėti prie savanorystės „Carite“, „Maisto banke“, „Raudonajame Kryžiuje“, kur dažniau bendraujama su vyresnio amžiaus žmonėmis, bet ir neapleisti savanorystės su jaunimu Kauno arkivyskupijos jaunimo centro ir Jono Pauliaus II piligrimų centro veiklose.

Rašyti komentarą
Komentarai (1)

Anonimas

Bravo,labai geras straipsnis. Savinoryste ---tai pagalbos ranka .

SUSIJUSIOS NAUJIENOS