KAM TA KLIZMA LAVONUI?

Europos Komisija vėl bruka Lietuvai nekilnojamojo turto ir automobilių mokesčius. Esą tai padėtų sumažinti pajamų nelygybę ir atskirtį. Šios "rekomendacijos" lėmė stalininio tipo entuziazmą su viešais raginimais "padaryti tai, kas turėjo būti padaryta prieš 15 metų".

Galima net pagalvoti, jog, susimokius įvesti tuos du mokesčius, atskirtis iš tiesų taps mažesnė, įsigalės socialinis teisingumas, pragyvenimo lygis Vilniuje susilygins su Blinstrubiškiais, ir tapsime visi įmitę ir laimingi.

Tačiau toks tikėjimas tėra primityvių "piarinių" triukų poveikio rezultatas. Ar atsiras socialinis teisingumas ir geresnis gyvavimas apmokestinus visus pensininkų garažiukus bei žigulius? Tikrai ne.

Europos Komisija niekaip negali perprasti mūsų politikierių ir valdininkų mentaliteto, todėl ji nesuvokia, kad, gavus daugiau pinigų iš naujų mokesčių, jie nebus nukreipiami į tuos, kurie gyvena skurde. Lėšos ir vėl atiteks tiems, kurie ir šiandien jų turi per daug.

Kitaip tariant, dar geriau gyvens Vilnius, o visi likusieji gyvuliuos taip pat, kaip iki šiol. Ne veltui sostinėje periodiškai vis rengiami politagitaciniai žygiai, kad mirštančiai provincijai išvis nebūtų skiriama resursų. Esą kam ta klizma lavonui?

Problema yra ne mokesčių bazė ir net ne pinigų kiekis, o jų paskirstymas. Jei, skaičiuojant vienam gyventojui, turime didesnį viešąjį sektorių nei bankrutavusioje Graikijoje, jei pensininkas gauna 250 eurų, o Seimo narys – 2,5 tūkstančio, jei meldinių nendrinukių migracijai (čia tokie suknisti paukšteliai) išleidžiami 6 milijonai ir norima dar septynių, galima įvedinėti kokius tik nori mokesčius, nieko čia nebus, nes valstybės finansai nėra orientuojami į paprastų piliečių gerovę. Jie nukreipiami į "valstybinės reikšmės" strategines koncepcijas, išsireiškiančias nomenklatūriniais sandėriais, kurie naudingi tik tam tikrai žmonių grupei. Didžiausia bėda ta, kad lietuvis nemyli lietuvio. Ypač to, kuris yra toliau nuo valdžios, pinigų ir galios.