Kas yra ir nėra valstybė? | KaunoDiena.lt

KAS YRA IR NĖRA VALSTYBĖ?

Iš dviejų tūkstantmečių praeities mus pasiekiantys vaizdiniai ir rašytiniai šaltiniai piešia senovės graikų miestą-polį kaip idealią valstybę, kurioje tikrai gera, saugu ir patikima gyventi. Vis dėlto neatmestina galimybė, kad toks buvusių laikų idealizavimas yra nulemtas ir žmonijos beveik prigimtinio polinkio romantizuoti praeitį – tai, kas buvo, beveik visada yra geriau, nei tai, kas yra dabar: žmonės su malonumu prisimena ir savo asmeninę, ir valstybės ar pasaulio jaunystę. Ir net jei tiesiogiai prisiminti negali, anksčiau vis tiek jiems buvo geriau.

Kita vertus, viena iš priežasčių, kodėl senovės Graikijoje demokratinė valdžia veikė kokybiškiau ir piliečiams galbūt buvo geriau gyventi, yra ta, kad antikinio polio-valstybės valdymo sistema stebėtinai primena mūsų ir daugelio kitų valstybių miestų savivaldos idėją.

Politologas Antanas Kulakauskas yra ne kartą viešai kalbėjęs ir rašęs apie tai, kad Lietuvos politika buvo, yra ir bus silpna tol, kol nebus stiprios ir galią spręsti įvairius klausimus turinčios savivaldos. Istorikas Egidijus Aleksandravičius publicistiniuose komentaruose yra pastebėjęs ypatingą kaimyninės Lenkijos pastarojo dešimtmečio politinę sėkmę – sutvirtėjusią vietos valdžią. Net tada, kai sostinės politika daugelį verčia nusiminti ar protestuoti, gyvenimas negali ypač pablogėti, nes vietinės tarybos lieka demokratijos sargyboje. Tik stipri vietos savivalda gali mūsų dienų politikams ir piliečiams byloti apie civilizacinį senovės graikų paveldą, reiškiantį, kad ypatingų niekšų ar susikompromitavusių, vien savo interesų paisančių politikų valdžioje nelieka, nes mieste vieni kitus žmonės dažniausiai pažįsta asmeniškai, todėl nesąžiningumas, korupcija tampa sunkiai paslepiami ir net beveik neįmanomi reiškiniai.

Valstybė nėra įmonė, kuri turi nešti pelną, nes tokia samprata paverčia piliečius samdomais ir lenkiančiais nugarą nuo darbo žmonėmis.

Filosofas Vytautas Rubavičius dar prieš dešimtmetį teigė, kad demokratija Lietuvoje yra tik vaizduojamoji, piliečiai neturi jokios galios daryti įtaką valdžiai. Fotomenininkas Arūnas Kulikauskas, daugiau nei dešimtmetį gyvenęs Jungtinėse Amerikos Valstijose, o dabar įsikūręs Ukmergės rajone, Samantonių vienkiemyje, sako, kad ne tik demokratija Lietuvoje, bet ir pati mūsų valstybė tėra imitacinė. Ir mąstytojas, ir menininkas nurodo tokius mūsų viešojo gyvenimo požymius, kurie rodo, kad kalbama apie tai, kas netikra, padirbta. Belieka tik įvardyti, kas šiandien Lietuvoje yra imitacija. A.Kulikauskas turbūt tvirtintų, kad beveik viskas.

Vis dėlto, kas ketverius metus renkame šalies parlamentą, prezidentą ir savivaldybių tarybas bei merus. Atrodytų, ko gi daugiau trūksta – išrenkame mums atstovaujančius žmones ir galime mėgautis beveik antikinę idilę primenančiu gyvenimu. Esminis klausimas ir loginė svarstymo grandis sustoja ties klausimu: kam atstovauja mūsų politikai – sau, verslui, mafijai ar piliečiams? Einant prie balsadėžių rinkimų dieną svarbiausia yra atskirti tuos kandidatus, kurie atstovauja ne abstrakčiai valstybei, bet jos žmonėms, kurie idealiu atveju ir sudarytų valstybę. Svarbiausias piliečių uždavinys – identifikuoti tuos, kurių išrinkti tiesiog negalima, nes pastarieji tiesiog atstovauja ne bendrajam gėriui, o siauriems savo ar susijusių žmonių, struktūrų interesams.

Kandidatų į Seimo narius debatai sulaukė daug kritikos kaip neįdomūs, pasenusio formato ir beveik nieko neatskleidžiantys. Vis dėlto esminis klausimas kandidatui galėtų skambėti taip: kiek esi pasirengęs politikoje būti ne kaip partijos programą įgyvendinantis asmuo, o kaip tam tikras moderatorius, matantis požiūrių visumą ir ieškantis kompromiso? Kandidatus vertinant pagal šį kriterijų, netruktų paaiškėti, kad dauguma norinčiųjų tapti Seimo nariais tėra rėksniai, labai siaurų pažiūrų ir intelekto žmonės.

Labiausiai nelinkėtina, kad Seimą vėl sudarytų tie asmenys, kurie šalyje tvarkytųsi kaip savo privačiame versle. Valstybė nėra įmonė, kuri turi nešti pelną, nes tokia samprata paverčia piliečius samdomais ir lenkiančiais nugarą nuo darbo žmonėmis – tuomet rinkėjai renka ne Seimo narius, o būsimus netiesioginius savo viršininkus. Valstybė nėra ta pati, kokia buvo ankstyvaisiais posovietiniais metais, todėl šešiasdešimtmečių, mačiusių anuos laikus, valdžia turbūt jau turėtų trauktis. Valstybė nėra ir daugelio piliečių garsiai išrėktas patriotinis šūkis.

Valstybė yra realią, kasdieniu bendravimu pamatuojamą sprendimo teisę turintys piliečiai, kurie geba tartis ir mato toliau nei savo nosį ir kišenę – metaforiškai sakant, tie, kas atsimena senovės graikų demokratijos tikrovę ir įsivaizduoja ją šiandienėje Lietuvoje.

Rašyti komentarą
Komentarai (5)

O taip laukiam protingu!!

Na,kad gi ---tik reksniai ir verziasi I valdzia ,,prie to PELNINGO LOVIO,, Yra puikiu protingu zmoniu ,,,BET! jie --nesiofishuoja...

Anonimas

Gera proga patyrinėti polio demokratiją... Viena vertus, išrinktas į valdžią galėjo būti kiekvienas pilietis, net jei jis nebūdavo išankstiniuose sąrašuose ir tos valdžios pats ne itin norėdavo. Matyt, polio rinkėjai suprato, kad atsakingai valdo ne tas, kuris veržiasi į valdžią ir garsiausiai rėkia. Kita vertus, polio demokratijoje egzistavo efektyvus nesąžiningų ir nevykusių politikų nušalinimo mechanizmas (ὁ ὀστρακισμός), kuris mūsų laikais, deja, neegzistuoja.

R...

Deja,dažnai rinkimų rezultatus nulemia siaurų pažiūrų ir tokio pat intelekto rinkėjai.Nesinorėtų tikėti,jog ir mūsų visuomenės daugumą sudaro tik tokia liaudis. Bet yra kaip yra-kažkodėl išrenkame daugoka tik matančių nelabai toliau nei savo nosį ir savo kišenę,o rūpinimasis valstybe sutapatinama su tvarkymusi savo dvare ar versle.
DAUGIAU KOMENTARŲ

SUSIJUSIOS NAUJIENOS