Pernai iš Lietuvos emigravo 44,5 tūkst. žmonių, tai 7,9 tūkst. (21,6 proc.) daugiau negu prieš metus. Taip skelbia Statistikos departamentas. Tokiais tempais greitai Lietuvoje liks (jeigu tikėsime oficialia statistika) apie 2,5 mln. gyventojų. Vadinasi, nuo 1990 m. Lietuva neteko beveik 1 mln. žmonių.

Tai precedento neturintis emigracijos mastas Rytų ir Vidurio Europoje ir nusako labai prastą socialinę-ekonominę situaciją šalyje. Konkrečiau, įsišaknijusias struktūrines socialines-ekonomines problemas, kurios, akivaizdu, tik gilėja, kadangi emigracijos mastai katastrofiškai auga. Ir net kalbant ne apie ilgalaikę, bet vidutinę laiko perspektyvą, šis procesas sukels labai negatyvių padarinių valstybei, jos raidai. Niekada gerais nebuvę socialiniai rodikliai – socialinė atskirtis, menki atlyginimai bei socialinės išmokos, nuolat didėjančios, nes nereguliuojamos kasdienių paslaugų ir maisto produktų kainos ir t. t. – kelia natūralų šalies gyventojų nepasitenkinimą, kuris pasireiškia emigracija. Iš esmės kasmet Lietuva praranda po vidutinio dydžio miestą.

Pernai Seime šešių partijų lyderiai pasirašė nacionalinį parlamentinių partijų susitarimą dėl emigracijos. Tame susitarime numatyta "per 2015–2020 m. laikotarpį sumažinti emigraciją nuo 18 iki 9 proc." Taip pat įsipareigota "vykdant efektyvią demografinę politiką pasiekti, kad Lietuvoje 2025 m. gyventų 3,5 mln. žmonių".

Šis susitarimas – klasikinis politinės demagogijos pavyzdys. Ir, kas keisčiausia, žmonės, pasirašantys šias, pavadinkime, fantazijas – "populiariausi" Lietuvos politikai. Šiandien nėra jokių prielaidų Lietuvoje pasiekti gyventojų prieaugį. Tą gali pasakyti bet kuris bent kiek išprusęs žmogus. Nereikia būti ir demografu. Vienintelė galimybė, ką dar galima padaryti, tai užtikrinti, kad gyventojų Lietuvoje nuo dabar nemažėtų. Statistika, apie kurią užsiminta šio pamąstymo pradžioje, rodo, kad net to neįstengiama (arba nesistengiama) padaryti. Tai ko vertas tas partijų susitarimas?